Vikipedija

Airijos istorija

Airijos istorija apima laikotarpį nuo paskutinio ledynmečio iki šių laikų.

Airijos žemėlapis (tiksli data nežinoma, aut. Wenceslas Hollar 1607-1677 m.

Priešistorė (10500 m. pr. m. e.– 400 m.) redaguoti

Žmonės Airijos saloje gyvena nuo 10,5 tūkst. m. pr. m. e. Tai įrodo lokio kaulas su akmeninių įrankų žymėmis, rastas Alisos ir Gvendolino urve 1903 m.[1] Tikėtina, kad žmonės atvyko į salą, tuo metu sujungtą su Britanija sausumos tiltu, per staigų atšilimą paskutinio ledynmečio metu prieš 14,7-12,7 tūkst. metų. Tačiau per paskutinį ledynmetį vėl atšalo prieš 12,9-11,7 tūkst. metų. Tuo metu vis kilo jūros lygis ir nebeatsirado sausumos tilto be ledo su Britanija.[2]

Prieš 2500 atsikėlė keltai, kurie sumišo su vietiniais gyventojais. ~200 m. pr. m. e. keltai (gaelai) salą pradėjo vadinti Éire. Manoma, jog pirmajame amžiuje pr. m. e. susikūrė pirmos didžiosios airiškos karalystės: Konachtas, rytinis ir vakarinis Lensteriai, Mansteris ir Alsteris, tačiau istorikų beveik vieningai teigiama, jog Antikoje ir ankstyvaisiais viduramžiais Airijoje vienu metu galėjo egzistuoti iki tūkstančio karalysčių, kurias valdė hierarchinės piramidės principu išsiskirstę karaliai (t. y. Airijoje niekuomet neegzistavo monarchija). Romos civilizacija airių smarkiai nepalietė.

Ankstyvoji krikščioniška Airija (400-800 m.) redaguoti

Tradicija teigia, kad 432 metais šv. Patrikas, airių paimtas į nelaisvę Britanijoje, pradėjo skleisti krikščionybę, įkūrė vyskupiją. Kai kurie istorikai Airijos krikštą priskiria šv. Paladijui, popiežiaus Celestino I pasiuntiniui, kurio misiją Airijos kronika datuoja metais anksčiau nei šv. Patriko. Šventojo Patriko Išpažintis, jo parašyta lotyniškai, laikoma seniausiu airių istoriniu dokumentu. Joje yra šiek tiek informacijos apie šventąjį.[3] Šv. Patrikas surinko senuosius airių įstatymus ir pakeitė tik tuos, kurie prieštaravo krikščionybei. Jam priskiriamas Lotynų raidyno įdiegimas, padėjęs airių vienuoliams užrašyti anksčiau žodžiu perduotus pasakojimus. Šių teiginių teisingumas diskutuotinas ir nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių šiuos Šv. Patriko nuopelnus. Mitiniai pasakojimai apie Šv. Patriką atsirado praėjus šimtmečiams po jo mirties.[4]

Vikingų laikotarpis (800–1166 m.) redaguoti

Pirmas vikingų antpuolis Airijos istorijoje įvyko 795 m., kai Norvegijos vikingai nusiaubė salą. Pirmieji vikingų puolimai buvo greiti ir nedideli. Vikingai nutraukė krikščioniškosios airių kultūros aukso amžių ir pradėjo 200 metų karų ir neramumų laikotarpį, kurio metu buvo niokojami vienuolynai ir miestai. Dauguma vikingų atvyko iš Vakarų Norvegijos.

IX a. penktame dešimtmetyje vikingai pradėjo Airijos pakrantėje kurti gyvenvietes ir jose praleisti žiemos mėnesius. Taip buvo įkurti Dublino, Korko, Voterfordo ir kiti miestai. To meto rašytiniai šaltiniai teigia, kad vikingai upėmis perždavosi į salos gilumą ir plėšikaudavo, o vėliau atsitraukdavo į pakrantės gyvenvietes.

852 m. vikingai išlipo Dublino įlankoje ir pastatė tvirtovę. Ši gyvenvietė tapo įvairių prekių, ypač vergų, prekybos centru. Vikingai pradėjo įsikurti Airijos pakrantėje visam laikui. Žemės pylimas buvo supiltas aplink miestą X a., o už jo buvo supiltas antrasis XI a. Po kelių kartų susimaišius vikingams ir airiams atsirado žmonių grupė, vadinama Gall-Gaels (Gall senovės airių kalba reiškia užsienietį).

 
Braienas Boru Klontarfo mūšio rytą.

902 m. Bregos karalius Meilas Finija mak Flanakeinas (air. Máel Finnia mac Flannacain) ir Leinsterio karalius Serbolas mak Muirekeinas (air. Cerball mac Muirecáin) susivienijo prieš Dubliną ir išvijo vikingus. Saksai leido jiems įsikurti Virelo pusiasalyje Anglijoje. Vėliau vikingai susigrąžino Dubliną.[5]

917 m. atvykę vikingai įkūrė miestus Airijoje ne tik žiemojimui, bet prekybai. Sugrįžę į Dubliną jie įkūrė turgų. Per kitą šimtmetį dėl prekybos su vikingais suklestėjo Airijos kaimo vietovės. Vikingai atsiskaitydavo už prekes sidabru ir 997 m. įvedė monetas.

Vikingai niekada visiškai neužvaldė Airijos, jie dažnai kovėsi už ar prieš airių karalius. Didysis karalius Braienas Boru nugalėjo vikingus Klontarfo mūšyje 1014 m., po kurio vikingų įtaka Airijoje pradėjo silpti. Tačiau vikingų įkurti miestai klestėjo dėl prekybos. Kai Braienas Boru suvienijo Airiją, jis įgijo daugiau valdžios spręsti Airijos reikalus kaip didysis karalius.[6]

Vienas iš Airijos klestėjimo laikotarpių buvo didžiojo karaliaus Toirdelbacho ua Konchobheiro valdymas (apie 1120–1156 m.). Jis modernizavo Airiją, padarė ją matomą Europoje.[7] Jam valdant Airijoje pastatytos pirmos pilys. Golvėjuje jis pastatė pilį ir uostą. Laikoma, kad tai vienintelis miestas įkurtas pačių airių.[8] Toirdelbachas ua Konchobheiras taip pat buvo geras karo vadas.[8] Jis padidino Airijos matomumą ir užsienio prekybą užmegzdamas politinius ir prekybinius ryšius su Anglija, Prancūzija ir Ispanija. Jo valdymas kaip Konachto karaliaus, o vėliau kaip didžiojo karaliaus truko 50 metų.[8] Toirdelbacho sūnus Ruairis (air. Ruadhrí) tapo didžiuoju karaliumi, bet atsisakė sosto įsiveržus normanams.[9]

Normanų Airija (1168–1535 m.) redaguoti

 
Bokštas-namas prie Kvino. Normanai stiprino valdžią Airijoje, pastatydami šimtus pilių ir tokių bokštų.

XII a. Airija buvo suskilusi į daugybę mažų karalysčių, kurios nominaliai pakluso didžiajam karaliui. Valdžia priklausė kelioms regioninėms dinastijoms, kurios kovojo tarpusavyje. Didysis karalius Ruairis ištrėmė Leinsterio karalių Dearmidą mak Murčadą (air. Diarmait Mac Murchada). Pabėgęs į Akvitaniją Dearmidas gavo Henriko II leidimą verbuoti normanų riterius, kad atgautų savo karalystę. Pirmieji normanai išsilaipino Airijoje 1167 m. Juos rėmė vėliau atvykę kiti normanų riteriai, velsiečiai ir flamandai. Kelios grafystės buvo grąžintos Dearmidui, kuris įpėdiniu paskyrė žentą normaną Ričardą de Klerą. Tai nepatiko karaliui Henrikui II, kuris nenorėjo naujos normanų karalystės, kuri varžytųsi su jo. Jis nusprendė Airijoje įvesti savo valdžią. 1177 m. Oksfordo susirinkime Henrikas II Airijos lordu paskyrė savo sūnų Joną Bežemį.[10] Remdamasis popiežiaus Adriano IV bule Laudabiliter Henrikas II išsilaipino Voterforde 1171 m. Jis tapo pirmuoju Anglijos karaliumi atvykusiu į Airiją.

Normanai iš pradžių valdė visą rytinę Airijos pakrantę nuo Voterfordo iki Rytų Alsterio ir teritoriją, buvusią gan toli nuo pakrantės. XIII a. Anglijos karaliai stengėsi susilpninti Airijos normanų lordų valdžią. Pavyzdžiui karalius Džonas paskatino Hjū de Leisi nuversti Alsterio lordą, o po to jį paskyrė pirmuoju Alsterio grafu. Airijos normanai kentėjo nuo įvairių invazijų, o tai silpnino jų gyvenviečių plėtrą ir valdžią.

Normanų silpnumas atsiskleidė 1261 m., kai Desmondo karalius Finynas Makartis nugalėjo normanų armiją Kalano mūšyje. Po to karas tarp įvairių lordų ir grafų tęsėsi 100 metų. Tai nuniokojo kraštą, ypač aplink Dubliną. Šiuo chaotišku laikotarpiu kai kurie airių lordai atgavo dėl užkariavimo prarastas žemes ir išlaikė jas po karo.

Juodoji mirtis atvyko į Airiją 1348 m. Kadangi dauguma normanų ir anglų gyveno miestuose ir miesteliuose, jie nukentėjo labiau nei airiai, kurie gyveno kaimuose. Po maro vėl suklestėjo gėlų tradicijos ir kalba. Anglų įtaka Airijoje apsiribojo Dublino apylinkėmis.

XV a. pabaigoje Anglijos karalius neturėjo jokios valdžios Airijoje. Anglai kariavo Rožių karus. Airijos lordu buvo Kildeiro grafas, kuris valdė karine jėga ir sąjungomis su airių klanais.

Nepatenkinti Anglijos valdžia ir pasikeitusia imperijos religija (airiai liko katalikais, anglai tapo anglikonais) XVI amžiaus pabaigoje airiai organizavo sukilimus. Juos nuslopinus airių teisės dar labiau suvaržytos. Prasidėjo emigracija iš šalies. 1845–1848 bulvių maras išžudė pusę Airijos populiacijos.

Dabartinė Airijos Respublikos teritorija, kuri apima 26 iš 32 saloje esančių grafysčių, susiformavo pirmojoje XX a. pusėje.

Sąjunga su Didžiąja Britanija (1801–1912 m.) redaguoti

Po nesėkmingo airių sukilimo 1798 m. Airijos ir Britų parlamentai paskelbė Unijos aktus 1800 m. Nuo 1801 m. sausio 1 d. iki 1922 m. gruodžio 6 d. visa Airijos sala buvo Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Airijos Karalystės dalis. Susitarimo dėl unijos viena svarbiausių dalių buvo Testo akto, kuris diskriminavo neanglikonus siekiant viešose tarnybose.

Nuo 1874 m., o ypač nuo 1880 m., kai Airijos parlamentinei partijai ėmė vadovauti Charles Stewart Parnell, ši partija ėmė siekti Airijai autonomijos (Home Rule), išliekant Jungtinės Karalystės sudėtyje. Nuo 1886 m. tarp airių protestantų ėmė stiprėti ir junionistų judėjimas, nes protestantai, kurių didžioji dalis buvo atkraustytų dar Kromvelio laikais škotų ir anglų palikuonys, bijojo diskriminacijos, taip pat ekonominių ir socialinių privilegijų praradimo, jei airių katalikams pavyktų įgauti tikrą politinę valdžią. Nors junionistų judėjimas egzistavo visoje saloje, tačiau XIX a. pb. – XX a. pr. jis ypatingai stiprus buvo Alsteryje, kuris pasižymėjo didesne industrializacija nei likusi šalies dalis. Bijota, kad katalikai gali įvesti tarifinius barjerus, kurie neigiamai paveiktų Alsterio regioną. Be to Alsteryje buvo daugiau protestantų nei kitose šalies dalyse ir junionistai sudarė daugumą keturiose regiono grafystėse. Vadovaujant Dubline gimusiam serui Edward Carson ir serui James Craig junionistų judėjias tapo karingu. 1914 m. siekdamas išvengti sukilimo Alsteryje britų premjerministras Herbert Asquith, susitaręs su Airių palamentinės partijos vadovybe, į autonomijos Airijai suteikimo aktą įdėjo nuostatą, kad autonomija suteikiama 26 iš 32 grafysčių, o likusių statusas turėjo būti nustatytas vėliau. Autonomijos aktas taip ir neįsigaliojo, nes buvo nutarta jį sustabdyti iki tuo metu prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Tuo metu tikėtasi, kad karas baigsis iki 1915 m. Tikėdamiesi teigiamo Airijos autonomijos klausimo sprendimo airiai dešimtimis tūkstančių stojo savanoriais į britų armiją.

Velykų sukilimas ir nepriklausomybės karas (1912-1922 m.) redaguoti

 
Velykų proklamacija, paskelbta sukilimo vadų.

Airijos autonomija buvo užtikrinta 1910 m., kai Džono Redmondo vadovaujama Airijos parlamentinė partija išlaikė valdžios balansą Jungtinės Karalystės Bendruomenių rūmuose. 1912 m. buvo priimtas Autonomijos įstatymas. Tam iš karto pradėjo priešintis junionistai, kurie įkūrė Alsterio savanorius – junionistų kariuomenę, skirtą kovoti prieš Airijos autonomiją. Kaip atsakas buvo įkurta Airių savanorių organizacija, kurios tikslas buvo priešintis junionistams ir galimai Alsterio autonomijai.[11]

1916 m. Airių savanoriai ir Airijos piliečių armija Dubline įvykdė nesėkmingą Velykų sukilimą. Gyventojų parama maištininkams iš pradžių buvo nedidelė, bet priešininkams sušaudžius 15 sukilėlių, šimtus įkalinus ir įvedus karo padėtį, daug airių pakeitė nuomonę ir pradėjo palaikyti nepriklausomos šalies idėją.[12] Šį pokytį paspartino ir beprecedentė grėsmė, kad 1918 m. airiai bus šaukiami į britų armiją, siekiant kovoti su vokiečiais Vakarų fronte Pavasario puolimo metu.

1918 m. gruodžio mėnesio Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose Sinn Féin partija, kuri rėmė sukilėlius, gavo tris ketvirčius visų parlamento mandatų Airijoje (73 vietas iš 106). Iš jų 27 atsisakė užimti vietas britų Bendruomenių Rūmuose, o vietoje to susirinko Dubline ir įsteigė savarankišką Airijos parlamentą, pavadintą Dáil Éireann. Pirmasis Airijos parlamentas paskelbė Airijos salos suverenitetą.[13]

Nenorėdama sutikti su jokiu susitarimu, išskyrus visiška nepriklausomybė, Airijos respublikonų armija kovojo partizaninį karą 1919-1921 m. Viduryje karo britai įvedė Airijos autonomiją ir padalino salą į dvi dalis. 1921 m. birželį abi pusės susitarė dėl paliaubų. Gruodį buvo pasirašyta Anglų-airių sutartis. Airių delegacija vadovavo Artūras Grifitas ir Maiklas Kolinsas. Ši sutartis paskelbė Airiją Tautų Sandraugos dominija kaip Kanadą ar Australiją. Sutartis suteikė teisę Šiaurės Airijai atsiskirti ir likti Didžiosios Britanijos sudėtyje. 1922 m. abu parlamentai ratifikavo sutartį.

Respublika (1922 m. - dabar) redaguoti

 
Plakatas, reklamuojantis Airių laisvos valstybės žemės ūkio produktus kanadiečiams.

Anglų-airių sutartis dėl unijos nutraukimo padalino Airių respublikonų judėjimą į sutarties šalininkus (kuriems tai buvo pirmas žingsnis link nepriklausomybės) ir priešininkus(kurie norėjo kautis iki nepriklausomos ir vieningos Airijos). 1922-1923 m. abi pusės kovojo pilietinį karą. Sutarties šalininkai laimėjo ir sušaudė 81 sukilėlį. Nesutarimai dėl sutarties išliko iki šių dienų ir skilimą tarp respublikonų parodo dvi didžiausios šiuolaikinės Airijos partijos Fianna Fáil ir Fine Gael.

Naujoji Airių laisva valstybė (1922–37 m.) egzistavo, kai Europoje iškilo diktatūros, o pasaulio ekonomika patyrė didelį nuosmūkį 1929 m. Airija išliko demokratiška. Tai įrodo faktas, kad pralaimėjusi pilietinį karą Fianna Fáil po rinkimų 1932 m. taikiai gavo valdžią. Nepaisant to daugelis airių iki XX a, ketvirto dešimtmečio vidurio į Airių laisvą valstybę žiūrėjo pro pilietinio karo prizmę kaip į britų primestą valstybę. Priešingai nei kitos to meto valstybės, Airija turėjo piniginių rezervų dėl mažų valstybės išlaidų, nors kariavo ekonominį karą su Didžiaja Britanija. Tačiau Airijoje buvo didelis nedarbas ir emigracija. Gyventojų skaičius sumažėjo iki 2,7 mln. 1961 m.

Romos Katalikų Bažnyčia turėjo didelę įtaką Airiu laisvai valstybei visu jos egzistavimo laikotarpiu. Kunigų įtaka lėmė konservatyvumą socialiniais klausimais: abortų, skyrybų, kontracepsijos ir pornografijos draudimą. Taip pat buvo skatinama meno kūrinių cenzūra. Bažnyčia kontroliavo valstybines ligonines, mokyklas, suteikė daug socialinių paslaugų.

1922 m. 92,6% Airių laisvos valstybės gyventojų buvo katalikai, o 7,4% - protestantai.[14] Po 40 metų protestantų skaičius Airijoje sumažėjo dvigubai. Nors tuo laikotarpiu buvo didelė emigracija dėl nedarbo, tarp protestantų ji buvo neproporcingai didesnė. Daug protestantų paliko Airiją praėjus keliems metams po nepriklausomybės karo, nes bijojo diskriminacijos katalikų šalyje, bijojo dėl savo turto, laikė save britais ar dėl ekonominės suirutės, kulusios dėl nepriklausomybės karo. Katalikų bažnyčia buvo paskelbusi dekretą, vadinamą Ne Temere, pagal kurį katalikų ir protestantų mišrioje santuokoje gimę vaikai turi būti auklėjami kaip katalikai. Po 1945 m. protestantų emigracija sumažėjo, jie pradėjo rečiau emigruoti nei katalikai.

1937 m. konstitucija atkūrė Airijos valstybę. Šalis buvo neutrali per Antrą pasaulinį karą, bet dešimtys tūkstančių savanorių tarnavo britų pajėgose. Airiją paveikė maisto normavimas ir anglies trūkumas, o durpių išgavimas karo metu buvo labai svarbus.

1949 m. Airija formaliai paliko Tautų Sandraugą ir pasiskelbė respublika.[15]

Nuo 1955 JT narė. Nuo 1973 m. ES narė. Dėl Europos sąjungos lėšų, Airijos ūkis atsigavo ir dabar yra pavyzdys Europos sąjungos naujokėms.

Nuo 2000 į Airiją iš Lietuvos plūstelėjo lietuvių emigrantų banga.[16]

Išnašos redaguoti

  1. ↑ Earliest evidence of humans in Ireland (anglų k.) Tikrinta 2020-05-11.
  2. ↑ Tanabe, Susumu; Nekanishi, Toshimichi; Yasui, Satoshi (14 October 2010). „Relative sea-level change in and around the Younger Dryas inferred from late Quaternary incised valley fills along the Japan sea“. Quaternary Science Reviews. 29 (27–28): 3956–3971. Bibcode:2010QSRv...29.3956T. doi:10.1016/j.quascirev.2010.09.018. Tikrinta 2020-05-11.
  3. ↑ MacAmnaidh, S. 2013. Irish History. Parragon Books Ltd. ISBN 978-1-4723-2723-9
  4. ↑ Carmel McCaffrey, Leo Eaton "In Search of Ancient Ireland" Ivan R Dee (2002)PBS 2002
  5. ↑ „Chronicles the history of the world from the deluge“. Annála Ríoghachta Éireann (The Annals of the Four Masters) ((Noah) to 1616.).
  6. ↑ „Cogad Gáedel re Gallaib“. Encyclopedia of the Medieval Chronicle. Nuoroda tikrinta 2020-05-12.
  7. ↑ Byrne, F. J. (Francis John), 1934- (2001). Irish kings and high-kings. Four Courts Press. ISBN 1-85182-196-1. OCLC 47920418.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link) CS1 priežiūra: numeric names: authors list (link)
  8. ↑ 8,0 8,1 8,2 Martyn, Adrian James. (2001). The tribes of Galway = na tuatha Gaillimhe. The author. OCLC 48208254.
  9. ↑ Roche, Richard. (1995). The Norman invasion of Ireland. Anvil Books. ISBN 0-947962-81-6. OCLC 231697876.
  10. ↑ Connolly, S.J., The Oxford Companion to Irish History, 2007, Oxford Univ. Press. p.423. ISBN 978-0-19-923483-7
  11. ↑ „From brink of civil war“. irishtimes.com. Irish Times. 14 May 2014. Nuoroda tikrinta 2020-05-15.
  12. ↑ Marie Coleman (2013). „Chapter 2 "The Easter Rising"“. The Republican Revolution, 1916-1923. Routledge. pp. 26–28. ISBN 978-1408279106.
  13. ↑ „Declaration of independence - Reprinted from Minutes and Proceedings of the First Dáil“. Documents on Irish Foreign Policy. National Archives of Ireland. 21 January 1919. Nuoroda tikrinta 2020-05-15.
  14. ↑ M.E.Collins, Ireland 1868–1966, (1993) p. 431)
  15. ↑ Aodha, Gráinne Ní. „Today marks 70 years since Ireland became a republic“. TheJournal.ie.
  16. ↑ Airijos lietuviai. Tikrinta 2020-05-21.
 
Vikiteka: Airijos istorija – vaizdinė ir garsinė medžiaga
v • a • r
Europos šalių istorijos

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | Moldavija | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vatikanas | Vengrija | Vokietija

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Airijos_istorija&oldid=6877842"