Zikras (arab. ذِکْر = ḏikr „prisiminimas“) – islaminė (iš esmės sufistinė) Dievo atminimo praktika. Plačiąja prasme – kiekvienas esinys gali būti zikro priemonė, leidžianti „prisiminti“ Dievą (Ištaką, Pradmenį). Sufijų vartojama prasme zikras reiškia nepertraukiamą mantrinę maldą, tyliai arba garsiai kartojant aukščiausiąjį vardą Allah bei įvairias iš Korano kylančias sakralines formules, tikint jų sakramentine galia.

Sufijai zikrą skirsto į išorinį arba liežuvio (dhikr al-lisan), sakomą balsu, ir vidinį širdies zikrą (dhikr al-qalb), kartojamą be garso. Zikras sufizme laikomas sielos išvalimo, transformacijos, jungties priemone, „panaikinančia“ žemiškąjį subjektą ir integruojančia į visa apimančiam vardui Allah tapačią dieviškąją Tikrovę (al-haqq).[1]

Pasak Sarvari sufijų brolijos, Allah yra užrašytas kiekvieno mokinio širdyje

Šaltiniai

redaguoti
  1. Uždavinys, Algis 2007. Sufizmas islamo civilizacijoje. Kaunas: Atviros visuomenės studijų asociacija