Vrangelio sala
Vrangelio sala (rus. остров Врангеля) – sala Arktyje, tarp Rytų Sibiro ir Čiukčių jūrų; priklauso Rusijai, Čiukčių autonominei apygardai. Nuo Čiukčių pusiasalio atskirta Longo sąsiauriu. Plotas 7600 km². Salos plotis 125 km. Pakrantėse driekiasi lygumos, o centrinėje dalyje iškilę kalnai, siekiantys 1096 m aukštį (Sovetskajos k.). Plyti arktinės tundros plotai. Saloje gausu baltųjų lokių, ruonių, lemingų, vasarą – jūrinių paukščių. Mamutai Vrangelio saloje gyveno iki 1700 m. pr. m. e. Tai pati vėliausiai išnykusi žinoma mamutų populiacija pasaulyje. Vrangelio sala dėl savo gamtos 2004 m. įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Vrangelio salos rezervatas | |
---|---|
Pasaulio paveldo sąrašas | |
Vieta | Rusija |
Tipas | Gamtinis |
Kriterijus | ix, x |
Nuoroda | (angl.) (pranc.): 1023 |
Regionas** | Europa ir Šiaurės Amerika |
Įrašymo istorija | |
Įrašas | 2004 (28-oji sesija) |
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. |
Klimatas arktinis; sausas ir šaltas. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -25 °C, liepos mėnėsio +1 °C. Vidutinis metinis kritulių kiekis 179 mm. Būdingi stiprūs, šalti vėjai, vasarą – rūkas.
Yra meteorologinė stotis bei 2 nuolat gyvenami čiukčių žvejų kaimai: Ušakovskojė ir Stary.
Europiečiai salą atrado 1764 m. (kazokas Sergejantas Andrejevas). Vėliau sala pavadinta rusų-vokiečių kapitono Ferdinand von Wrangel garbei.
-
Tundros augmenija (arktinis karklas)
-
Ušakovskojės kaimas
-
Salos kraštovaizdis