Vienos konvencija diplomatiniams santykiams
Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių (angl. Vienna Convention on Diplomatic Relations) – 1961 m. Vienoje pasirašyta tarptautinė sutartis, apibrėžianti nepriklausomų šalių diplomatinių santykių pagrindą.[1] Jos tikslas yra palengvinti „draugiškų santykių plėtrą“ tarp vyriausybių taikant vienodą praktikos ir principų rinkinį.[2] Svarbiausia, kad konvencija kodifikuoja seniai nusistovėjusį diplomatinio imuniteto paprotį, pagal kurį diplomatinėms atstovybėms suteikiamos privilegijos, leidžiančios diplomatams atlikti savo funkcijas, nebijant priimančiosios šalies prievartos ar priekabiavimo.
Vienos konvencija yra šiuolaikinių tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės pagrindas, kuri beveik visuotinai ratifikuota ir jos laikomasi.[3] Šis susitarimas laikomas vienu sėkmingiausių teisinių dokumentų, parengtų Jungtinių Tautų.[4]
Konvencijos apibendrinimas
redaguotiVienos konvenciją sudaro 53 straipsniai. Pagrindiniai iš jų yra šie:
- Priimančioji šalis bet kuriuo metu ir dėl bet kokios priežasties gali paskelbti konkretų diplomatinio personalo narį persona non grata. Siunčianti valstybė turi atšaukti šį asmenį per protingą laikotarpį, kitaip šis asmuo gali prarasti diplomatinį imunitetą (9 straipsnis).
- Diplomatinės atstovybės patalpos yra neliečiamos ir priimančioji šalis negali į jas patekti, išskyrus atstovybės vadovo leidimą; taip pat priimančioji šalis niekada neturi apieškoti patalpų, negali konfiskuoti jos dokumentų ar turto ir turi apsaugoti atstovybę nuo įsibrovimo ar sugadinimo (22 straipsnis). 30 straipsniu ši nuostata išplečiama, kad ji apimtų privačią diplomatų gyvenamąją vietą.
- Diplomatinės atstovybės archyvai ir dokumentai yra neliečiami, todėl priimančioji vyriausybė negali jų konfiskuoti ar atidaryti (24 straipsnis).
- Priimančioji šalis turi leisti ir saugoti laisvą atstovybės diplomatinių atstovų ir jų gimtosios šalies ryšį. Diplomatinio pašto maišo niekada negalima atidaryti, net ir įtariant piktnaudžiavimą, o diplomatinis kurjeris niekada negali būti suimtas ar sulaikytas (27 straipsnis).
- Diplomatiniai agentai neturi būti suimti ar sulaikyti, o priimančioji valstybė turi dėti visas pastangas, kad apsaugotų jų asmenį ir orumą (29 straipsnis).
- Diplomatiniai agentai neturi imuniteto nuo priimančiosios valstybės civilinės ir baudžiamosios jurisdikcijos, išskyrus profesinę veiklą, nesusijusią su oficialiomis diplomato funkcijomis (31 straipsnis). 32 straipsnis leidžia siunčiančiosioms valstybėms atšaukti šį imunitetą.
- Diplomatinės atstovybės yra atleidžiamos nuo mokesčių (34 straipsnis) ir nuo muitų (36 straipsnis).
- Priimančiojoje šalyje gyvenantys diplomatų šeimos nariai turi daugumą tų pačių teisių, kaip ir patys diplomatiniai agentai (37 straipsnis).
Konvenciją ratifikavusios šalys
redaguoti2021 m. šią konvenciją buvo ratifikavusios 193 pasaulio šalys, tarp jų ir visos JT narės, išskyrus Palau ir Pietų Sudaną bei JT stebėtojus – Šventąjį Sostą ir Palestinos valstybę.[5]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Bruns, Kai (2014). A Cornerstone of Modern Diplomacy: Britain and the Negotiation of the 1961 Vienna Convention on Diplomatic Relations (anglų). Bloomsbury. ISBN 978-1-62892-154-0.
- ↑ Canada, Global Affairs (2007-10-31). „Vienna Convention on Diplomatic Relations“. international.gc.ca. Nuoroda tikrinta 2022-01-06.
- ↑ „Vienna Convention on Diplomatic Relations“. United Nations Treaty Collection. United Nations. Nuoroda tikrinta 2010-04-08.
- ↑ „Vienna Convention on Diplomatic Relations“. United Nations. Nuoroda tikrinta 2022-01-06.
- ↑ PRIVILEGES AND IMMUNITIES, DIPLOMATIC AND CONSULAR RELATIONS, ETC