Viešasis interesas

   Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Neenciklopedinis stilius
Jei galite, sutvarkykite.

Viešasis interesas – visuomenės narių tarpusavio sąveikos principas, kuris leistų įgyvendinti savo interesus ir netrukdytų tai daryti kitiems.[1]. Įstatymų leidėjai teisės aktuose vartoja skirtingus terminus, pavyzdžiui, valstybinis interesas, visuomeninis interesas, Lietuvos Respublikos interesas, tačiau tikslinga būtų vartoti vieną savoką – viešasis interesas.[2]

Manoma, kad viešasis interesas iškyla aikštėn, jei viešųjų institucijų procedūros yra teisingos. Kalbant apie viešąjį interesą svarbus viešasis administravimas. Viešojo administravimo modelyje viešojo intereso kategorija yra ir deskriptyvinė, ir vertinamoji sąvoka.

Dianos Korsakaitės nuomone[3], valstybinio reguliavimo kontekste, viešasis interesas yra: „visa apimantis, normatyvinis, konservatyvus ir visiems lygiai taikomas instrumentas, abstrakčiomis normomis sudarantis geresnes sąlygas kiekvienam siekti savų interesų, panaudojant turimas žinias ir savo gebėjimus“.

Visuomenės interesas galėtų būti tai, ko visuomenės dauguma nori ar laiko esant reikalinga. Tačiau interesai yra visuomenės ne todėl, kad tiesiog dauguma taip mano, bet dėl to, jog kiekvienas norėtų, kad valstybė vadovautųsi būtent šiais interesais, dėl to, kad jie yra visų pripažįstami. Viešasis interesas skiriasi nuo kitų nešališkumu. Juo gali būti tik toks interesas, kuriuo vadovaujasi asmenys, ignoruojantys savo asmeninius interesus. Visuomeninis interesas galėtų būti tam tikri labai pageidautini dalykai, interpretuojami formaliu būdu, kuris veda į gerai žinomus valstybės ir politikos kūrimo modelius (žr. politika).

Viešojo intereso santykis su privačiu interesu redaguoti

1. Nei privatus, nei viešasis interesas nėra absoliutus

2. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.)

3. Bendruoju atveju viešajam interesui suteikiamas prioritetas prieš privatų interesą (pvz.: paėmimo visuomenės poreikiams institutas)

Viešojo intereso reglamentavimas Lietuvoje redaguoti

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. sausio 23 d., 2005 m. lapkričio 23 d., 2008 m. liepos 25 d. nutartyse yra pažymėjęs, kad viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Pavyzdžiui, žemės reformos tikslai, mokesčių surinkimas, aplinkos apsauga ir teritorijų planavimas Lietuvos Respublikos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstami viešuoju interesu.[4]

Lokalus viešasis interesas redaguoti

Dalis mokslininkų išskiria viešąjį interesą ir lokalų viešąjį interesą. Pasak jų, viešasis interesas – interesas, kurį pažeidus būtų pažeisti ir valstybės ir įvairių asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, o lokalus viešasis interesas – savivaldybių tenkinami viešieji interesai, t. y., visų administracinio vieneto gyventojų ar jų dalies interesai, kuriuos tenkinti savivaldybės įpareigotos, atlikdamos konstituciškai ir įstatymiškai apibrėžtas funkcijas.[5]

Viešojo intereso skaidymas redaguoti

Mokslininkai išskaido viešąjį interesą į tris sudedamąsias dalis :

  • viešojo intereso subjektai – žmonės, jų grupės, visuomenė.
  • viešojo intereso dalykas – tai gėris, gerovė, vertybė, kurią išsaugoti bei palaikyti reikia didžiajai visuomenės daliai.
  • viešojo intereso atstovai – agentas, kuris gina, derina ir tenkina viešąjį interesą.

Šaltiniai redaguoti

  1. Warren F. Kenneth „Administrative Law: in the political system“, 2nd edition, St. Paul (Minnesota): West Publishing, 1988. P.119
  2. Krivka E. Viešojo intereso gynimo problemos civiliniame kodekse. Daktaro disertacija. Vilnius, 2006 m.
  3. Gineitienė Zina, Korsakaitė Diana, Kučinskienė Marija, Tamulevičius Jonas „Verslas“ Vilnius : Rosma, 2003
  4. Deviatnikovaitė Ieva „Administracinė teisė: kategorijos, apibrėžimai, užduotys“, Vilnius 2009
  5. Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius : Teisinės informacijos centras, 2005 m. P.282