Vanitas
Vanitas (iš lotynų k. „tuštybė“) – dailės žanras, natiurmorto tipas, kai paveiksle vaizduojami objektai, turintys priminti apie žmogaus mirtingumą ir žemiškųjų turtų bei malonumų beprasmybę. Vanitas motyvai gali būti įterpti į kitų žanrų paveikslus, pvz., portretus, buities scenas. Šio žanro kūriniai taip pat perteikia lotynišką posakį memento mori (atmink, kad mirsi).
Terminas vanitas kilęs iš Biblijos Ekleziasto knygos pradžios: „Tuštybių tuštybė, – sako pamokslininkas. – Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė“. Žanro paveikslai buvo skirti priminti ir apmąstyti žmogaus mirties neišvengiamumą ir visų gyvenimo dalykų laikinumą ar malonumų beprasmiškumą. Atitinkamai, paveiksluose vaizduojami tai simbolizuojantys objektai: kaukolė, deganti žvakė, apversta vyno taurė, laikrodis, muzikos instrumentai, muilo burbulai, senos knygos, gėlės. Žanras atsirado renesanso laikotarpiu ir jo objektai būdavo tapomi portreto reverso pusėje. Apie 1550 m. žanras tapo savarankišku ir ypač išpopuliarėjo XVII a. olandų tapyboje, kas siejama su Šiauriniuose Nyderlanduose įsigalėjusiu kalvinizmu.
