Upytės žemė

Baltų gentinė žemė: Upytė / Opiten
Šalis	Lietuva (Nevėžio baseinas)
Tautos	lietuviai (?)
Miestai	Upytė

Upytės žemė (lot. terra Opiten) – baltų žemė vidurio Lietuvoje, rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XIII a.

Teritorija

Apėmė teritoriją abipus Nevėžio vidurupio ir aukštupio dešinėje pusėje, kur dabar yra Kėdainių ir Panevėžio savivaldybės. Tai - žemumų kraštas, kur svarbiausios gyvnvietės buvo Upytė (centras), Kėdainiai ir kt. Rytuose ribojosi su lietuvių Deltuvos žeme, vakaruose – su žemaičių Šiaulių žeme, šiaurėje - su Žiemgala, o pietuose - greičiausiai su Nerimi.

Istorija

Upytės žemė išaugo iš Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros, ir kai kurie istorikai ją sieja su baltų gentimi aukštaičiais, kuri buvo atskira nuo lietuvių, bet anksti įtraukta į Lietuvos žemių konfederaciją.

Upytės žemei buvo priskiriami kunigaikščiai Ruškaičiai – Butautas, Kitenis, Kintibutas, Plikienė, Višlys, Vižeikis, kurie minimi 1219 m. Voluinės metraštyje. Kunigaikščio valdžia Upytėje jau buvo paveldima. Kunigaikščių sąraše Upytės kunigaikščiai vardijami trečioje vietoje, iš karto po žemaičių kunigaikščių. Tai rodo gana aukštą jų padėtį, o kartu ir pačios Upytės žemės svarbą žemaičių ir lietuvių žemių konfederacijoje.

Upytės akmuo – Upytė 2024 m.

Rašytiniame šaltinyje Upytės žemės pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1254 m., Rygos arkivyskupui Albertui ir Livonijos ordino magistrui dalijantis Žiemgalą. 1338 m. Livonijos ordinas net trumpai nukariavo žemę, tačiau netrukus ji grįžo Lietuvai. 1345 m. Algirdui ir Kęstučiui pasidalijus LDK, Upytės žemė atiteko Kęstučiui (Trakų kuigaikštystei).

Livonijos ordinas Upytės žemę puolė 1368, 1370, 1371, 1372, 1377, 1378 ir 1394 m. 1398 m. Upytės žemė buvo nukariauta ir prijungta prie Livonijos kaip dalis Žemaitijos fogtystės (vok. Vogtei Samogitien). 1420 m. Melno taika Upytė galutinai sugrįžo LDK. Joje suformuotas Upytės pavietas, priskirtas Trakų vaivadijai.

Šaltiniai

• Upytės žemė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, - 608 psl.