Taupumo paradoksas
Taupumo (arba taupymo) paradoksas – ekonomikos teorija teigianti, kad, padidėjus namų ūkių taupymui per trumpą laiką, ilgainiui gali sumažėti bendra paklausa bei produkcijos mastai, o tai atitinkamai sumažintų vėlesnį bendrą žmonių taupymą.
Teorija redaguoti
Taupumo paradoksą išpopuliarino britų ekonomistas Džonas Meinardas Keinsas (1883–1946). Šis paradoksas teigia, kad jei šalies gyventojai pradeda daugiau taupyti (ypač recesijos metu) ir taupymas didėja greičiau nei investicijos, tai BVP, visuminė paklausa bei žmonių užimtumas sumažėja.[1] Remiantis šiais procesais, žmonių pajamos sumažėja tiek, kad jų santaupos tampa mažesnės nei tuomet, kai jie taupydavo mažesnę pajamų dalį. Ši ekonomikos teorija remiasi prielaida, kad kainos nėra aiškios arba gamintojai negeba prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų, priešingai nei tikisi klasikinė mikroekonomika.
Remiantis D. M. Keinso teorija, tinkama reakcija į ekonomikos nuosmukį yra daugiau rizikos, daugiau išlaidų produkcijai įsigyti bei mažiau santaupų. Keinsistai teigia, kad nuosmukio metu ekonomika nesivysto visu pajėgumu, nes kai kurie jos gamybos veiksniai (žemė, darbas ir kapitalas) yra nenaudojami. Jie taip pat tvirtina, jog vartojimas arba išlaidos lemia ekonomikos augimą. Todėl net jei žmonėms ir namų ūkiams prasminga mažinti vartojimą sunkmečiu, tai stabdo tolesnį ekonomikos augimą.[2]
Vartotojų išlaidų bendras sumažėjimas gali priversti verslą gaminti dar mažiau ir taip pagilinti recesiją. Toks individualaus ir grupinio racionalumo atskyrimas yra taupymo paradokso pagrindas. Šis procesas buvo pastebėtas per didžiąją recesiją, įvykusią po 2008 m. finansų krizės. Tuo metu vidutinio Jungtinių Amerikos Valstijų namų ūkio taupymo norma padidėjo nuo 2,9% iki 5%.[3] Federalinis rezervas sumažino palūkanų normas, kad padidintų išlaidas JAV ekonomikoje.
Apie taupumo paradoksą rašė jau anglų-olandų ekonomistas Bernardas Mandevilis savo knygoje „Bičių fabula“ (angl. „The Fable of the Bees“, 1714 m.). Mandevilis teigė, kad gerovę didina didesnės išlaidos, o ne taupymas. Keinsas pagrindė šią B. Mandevilio idėją savo knygoje „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“ („The General Theory of Employment, Interest, and Money“, 1936 m.).[4]
Apskrito srauto ekonominis modelis redaguoti
D. M. Keinsas padėjo atgaivinti ekonomikos apskrito srauto modelį (circular flow model).[2] Ši teorija teigia, kad einamųjų išlaidų padidėjimas lemia būsimą vartojimą.[5] Pagal dabartines išlaidas gamintojai gauna daugiau pajamų. Šie gamintojai racionaliai panaudoja gautą pelną plėsdami verslą ar samdydami naujus darbuotojus. Tuo tarpu tie darbuotojai uždirba naujas pajamas, kurias vėliau gali išleisti savo poreikiams.
Siekdamas padidinti einamąsias išlaidas, Keinsas pasisakė už mažesnes palūkanų normas, kad sumažėtų dabartinės taupymo normos. Jei žemos palūkanų normos pakankamai nepadidins skolinimosi bei išlaidų, pasak Keinso, vyriausybė turėtų skatinti ekonomiką valstybinėmis išlaidomis (biudžeto deficitu).
Kritika redaguoti
Taupumo paradoksas dėl savo idėjų sulaukė daugybės neoklasikinių ekonomistų kritikos.[6] Jie teigia, kad vartotojų taupymą rinka vertina kaip pasiūlos neefektyvumo signalą. Vartotojai, taupantys ir neleidžiantys pinigų, siunčia signalą, kad jie neranda jiems patrauklių ir norimų įsigyti prekių ir paslaugų, vyraujančių rinkos kaina. Vengdami prekių ir paslaugų pirkimo, vartotojai verčia gamintojus mažinti kainą, arba keisti gaminamas prekes ir paslaugas.[7] Taigi, pasak kritikų, nevartojimas nesumažina būsimos produkcijos, o tik priverčia rinką optimizuotis. Todėl apskrito srauto modelyje nepaisoma Sėjaus dėsnio, kuris teigia, jog bendroji pasiūla sukuria sau lygią bendrąją paklausą – dėl didesnio taupymo sumažėjus paklausai, sumažės kainos, o tai skatins paklausą didėti.[8]
Neoklasikai taip pat tvirtina, jog taupumo paradoksas neatsižvelgia į paskolų kapitalo padidėjimą bankuose. Pasak jų, sutaupytos žmonių lėšos kaupiamos bankuose, dėl to padidėja bankų galimybė skolinti, o tai sumažina palūkanų normas ir skatina investicijas, kurios, savo ruožtu, didina vartojimą.[9] Be to, D. M. Keinso teorija nepaiso infliacijos bei defliacijos poveikio. Jei dėl didesnių einamųjų išlaidų būsimos kainos atitinkamai augs, būsima gamyba ir užimtumas išliks nepakitę. Panašiai, jei dabartinis taupumas recesijos metu verčia kristi būsimas kainas, būsima gamyba ir užimtumas neturi mažėti, kaip prognozavo Keinsas.[2]
Galiausiai, pagal standartinę neoklasikinę ekonomikos augimo teoriją, egzistuoja toks taupymo lygis, kuris yra būtinas ekonomikos augimui ir investicijoms į technologines naujoves bei kitas produktyvumą didinančias prekes ir paslaugas. Dauguma šiuolaikinių inovacijų teorijų teigia, jog į naujoves investuojama, pasiekus tam tikrą ribinį kapitalo lygį. O technologinės naujovės gali žymiai padidinti bendrą produkcijos kiekį ekonomikoje.[6]
Pavyzdžiai redaguoti
Tarkime, jaunas studentas nori nusipirkti naują kompiuterį, todėl kiekvieną mėnesį pradeda taupyti papildomus 100 eurų, kuriuos, kitu atveju, išleistų eidamas pavalgyti į kokį restoraną. Pasirinkdamas neišleisti šių 100 eurų, vaikinas neina pietauti, o todėl ir nesumoka padavėjai už jos paslaugas bei nepalieka arbatpinigių, kurie yra tam tikra pajamų dalis. Šiuo atveju, darbuotoja taip pat turi sumažinti savo vartojimą, kadangi uždirba mažiau. Pasak Keinso, jei visuomenė laikytųsi šio taupymo modelio, tai remiantis daugiklio efektu, galiausiai sumažėtų vartotojų išlaidos ir lemtų mažesnes pajamas visiems.[3]
Realus taupumo paradokso pavyzdys yra didžiosios recesijos metu (2007–2008) padidėjęs suaugusių vaikų (nuo 25 iki 29 metų) skaičius, kurie persikėlė gyventi pas tėvus. Tokių žmonių padaugėjo nuo 14 % 2005 m. iki 19 % 2011 m. Tai leido jiems sutaupyti pinigų nuomai, komunalinėms paslaugoms, baldams bei kitai įrangai. Nors šis sprendimas padėjo šeimoms sutaupyti pinigų, per šį laikotarpį ekonomika galėjo prarasti iki 25 milijardų dolerių per metus. Be to, trumpuoju laikotarpiu šis jaunų žmonių pasirinkimas taupyti galėjo sulėtinti ne tik būsto rinką, bet ir turėti neigiamą įtaką mažmeninei prekybai, statybos ir gamybos pramonei.[3]
Pavyzdžiai rodo, kad taupymas gali sukelti nenumatytų pasekmių, nes vieno žmogaus vartojimas yra kito asmens pajamos.[10] Recesijos metu vartojimo sumažėjimas gali stabdyti ekonomikos atsigavimą. Tačiau, pasak neoklasikų, ilgainiui iš individualių taupytojų sukauptų pinigų galima įsigyti kapitalo investicijoms – situacija, kai įmonės skolinasi kapitalui (pavyzdžiui mašinoms ar technologijoms) įsigyti. Taigi, padidėjus taupymo normai, padidėja kapitalo investicijos. Toks kapitalo padidėjimas galiausiai lemia aukštesnį verslo našumą ir augimą. Kadangi ekonomistai daugiausia rūpinasi ilgalaikiu augimu, o ekonomikos teorija atkreipia dėmesį į teigiamus padidinto taupymo aspektus, taupumo paradoksas išlieka prieštaringa samprata.[3]
Nuorodos redaguoti
- ↑ Kušner (2013). „Taupymo paradoksas“. vle.lt.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Chen (2020). „Paradox of Thrift“. Investopedia.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Vermann (2012). „Wait, Is Saving Good or Bad? The Paradox of Thrift“. Economic Research. Federal Reserve Bank of St. Louis.
- ↑ Keynes (1936). „The General Theory of Employment, Interest and Money“. "Chapter 23. Notes on Merchantilism, the Usury Laws, Stamped Money and Theories of Under-consumption".
- ↑ "Investopedia staff" (2020). „Circular Flow Model“. Investopedia.
- ↑ 6,0 6,1 „What is the Paradox of Thrift?“. Corporate Finance Institute.
- ↑ Donald (2020). „The paradox of thrift“. phwealth.
- ↑ Bonar (1966). „Malthus and His Work“.
- ↑ „Paradox of Thrift“. The Economic Times.
- ↑ „Interest Rates, Aggregate Demand, and the Paradox of Thrift“. Muddy Water Macro. Suarchyvuotas originalas 2020-09-28. Nuoroda tikrinta 2020-11-13.