Tūba
Dvi bosinės tūbos: kairėje iš ~1900 m., dešinėje 2004 m. | |
Varinis pučiamasis instrumentas | |
---|---|
Hornbostel–Sachs klasifikacija | 423.232 (aerofonas suvožtuvais, garsas išgaunamas lūpų judesiais) |
Išradėjas (-ai) | Wilhelm Friedrich Wieprecht ir Johann Moritz |
Išsivystė | 1835 m. |
Garsų diapazonas | |
| |
Susiję instrumentai | |
|
Tūba – varinis pučiamasis (ambušiūrinis) muzikos instrumentas. Žemiausią garsą apimantis varinių pučiamųjų grupės atstovas.
Istorija
redaguotiSukonstruota XIX a. pirmoje pusėje Vokietijoje. Buvo populiari kariniuose ir parkų orkestruose. Į simfoninio orkestro sudėtį įtrauktas vėliau, pakeitė serpentą (pučiamąjį instrumentą, neturėjusį stabilaus „boso“).
Konstrukcija
redaguotiMetalinis kūginis 4-4,5 m ilgio vamzdis sulenktas ovalu. Viename gale taurės formos pūstukas į kurį pučiamą, kad išgautum garsą. Kitas galas smarkiai išplatėjantis. Turi 3 ar 6 ventilius išgauti garsų įvairovei.
Būna bosinė ir kontrabosinė. Derinama įvairiai (populiariausia kontrabosinė B).
Vartojimas
redaguotiVartojamas simfoniniame ir pučiamųjų orkestruose.