Svalbardo sutartis
Svalbardo sutartis (arba Špicbergeno sutartis) – Svalbardo salyno valstybinės priklausomybės ir statuso nustatymo problema po I pasaulinio karo.
Iki I pasaulinio karo Svalbardo salyno ir didžiausios jo salos – Špicbergeno valstybinė priklausomybė nustatyta nebuvo. Į suvereno teises čia pretendavo Norvegija, tačiau tam tikrų interesų turėjo ir kitos valstybės. Špicbergeno klausimas buvo svarstomas Paryžiaus taikos derybose, o 1920 m. vasario 9 d. buvo pasirašyta Svalbardo sutartis.[1] Be Norvegijos, ją pasirašė dar ir Prancūzija, Italija, Didžioji Britanija, Danija, Švedija, Nyderlandai, JAV, Australija, Kanada, Japonija. Viena vertus, Svalbardo salynas buvo pripažintas sudėtine Norvegijos karalystės dalimi ir demilitarizuota zona. Tačiau buvo numatyta, kad visos valstybės-signatarės gali salyno teritorijoje laisvai užsiimti žvejybine, pramonine, kalnakasybos, prekybine ir moksline-tiriamąja veikla. Jau pasirašant sutartį buvo numatyta, kad teisę prisijungti gauna Rusija, kai tik jos vyriausybė bus pripažinta. Tarybų Sąjunga prisijungė prie sutarties 1924 m. ir iškart pasinaudojo sutarties teikiamais privalumais, įrengdama čia anglies kasyklas ir nuolatinę angliakasių gyvenvietę, tebeveikiančias iki pat šių dienų.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ League of Nations Treaty Series, vol. 2, pp. 8–19