Stula (lot. stola ‹ gr. stolé 'ilgas drabužis') – XIX a. I p. krikščionių denominacijos dvasininkų liturginių drabužių (angl. vestment) elementas. Dažniausiai ilga, siaura juosta praplatintais galais. Stula pasiūta iš kanvos ir balto medvilninio satino. Kanva siuvinėta vilnoniais ir medvilniniais siūlais.[1] Galuose dažnai pritvirtinami kutai.

Leonas Kalinauskas dėvintis raudoną stulą.

IstorijaKeisti

 
Kunigo, dėvinčio siaurą auksinę stulą, atliekamas paskutinis patepimas („Septyni Sakramentai“ (1445 m.)[2])

Stula iš pradžių buvo panaši į šaliką ar skarą, kuri dengė pečius ir krito kūno priekyje. Po to, kai septintame amžiuje Romos Bažnyčia pasisavino stulą ji tapo siauresnė ir itin prabangiai ornamentuota, kad jis tapo kilmingumo simboliu. Dabar stula paprastai platesnė ir gali būti padaryta iš įvairių medžiagų.

Egzistuoja daug teorijų iš kur stula atsirado, tačiau veikiausiai jos kilmė yra susijusi su Romos imperijos imperatoriškaisiais pareigūnais. Dvasininkijos nariams pradėjus tapti romėnų administracijos dalimi, jie būdavo apdovanojami tam tikrais pasižymėjimo ženklais imperinėje ir bažnytinėje hierarchijoje. Įvairios stulos versijos atsirado būtent iš tokio vartojimo.

ŠaltiniaiKeisti

  1. [1], Lietuvos muziejai. Stula.
  2. [2], Ištrauka iš Rogier van der Weyden paveikslo „Septyni sakramentai“ (1445 m.).