Stemplė (lot. oesophagus) – virškinimo sistemos organas, esantis 25 cm ilgio, 2-3 cm skersmens ir jungiantis ryklę su skrandžiu. Tai raumeninis vamzdelis, susidedantis iš trijų dangalų: gleivinės (tunica mucosa), raumeninio (tunica muscularis) ir išorinio dangalo – adventicijos (tunica adventitia).

Raumeninis dangalas sudarytas iš dviejų skaidulų sluoksnių: išorinio (išilginių skaidulų) ir vidinio (žiedinių lygiųjų (nevalingų) raumenų skaidulų). Abu sluoksniai susitraukia vienu metu ir peristaltiniais judesiais stumia maistą skrandžio link.

Stemplė (kairėje) pereina į skrandį

Stemplė skirstoma į tris dalis: kaklinę, krūtininę ir pilvinę. Yra 5 stemplės susiaurėjimai: 2 anatominiai – ten kur stemplę spaudžia kairysis bronchas ir diafragma, bei 3 fiziologiniai – kur ryklė pereina į stemplę, ten kur aorta spaudžia stemplę ir stemplės raukas, kur ji pereina į skrandį. Ramybės būvyje ji suplota iš priekio į užpakalį, jos sienos susiglaudusios. Stemplė tęsiasi priešais stuburą, praeina per kaklą ir krūtinę, perveria diafragmą ir iškart patenka į skrandį. Ji prasideda ties VI–VII kaklo, o baigiasi – ties XI krūtinės slanksteliu.

Kaklinė dalis

redaguoti

Yra maždaug 4-5 cm ilgio. Ji yra tarp gerklės pradinės kaklinės dalies ir stuburo kaklinės dalies pabaigos, būna vidurio linijoje. Prasideda šešto kaklo slankstelio apatinio krašto aukštyje, o tai atitiktų ir gerklų žiedinės kremzlės plokštelės apatinio krašto aukštį. Už stemplės yra giliųjų kaklo raumenų priešslankstelinė grupė. Tarp jų ir stemplės lieka puriojo jungiamojo audinio užpildytas užstemplinis tarpas (spatium retroesophageum), tai yra užryklinio tarpo (spatium retropharyngeum) tęsinys. Priekyje stemplė tvirčiau jungiasi su trachėjos sienos plėvine dalimi. Šoninėje vagoje tarp stemplės ir gerklės abiejuose pusėse eina klajoklio nervo šaka – grįžtamasis gerklų nervas, kuris iš krūtinės ertmės kyla į gerklas. Šonuose stemplės kaklinę dalį liečia skydliaukės skiltys.

Krūtinės dalis

redaguoti

Prasideda nuo viršutinės krūtinės ląstos atvaros (apertura thoracis superior). Tai ilgiausia stemplės dalis apie 15-18 cm ilgio. Per visą eigą yra išlinkusi sagitalinėje plokštumoje pagal stuburo krūtinės dalies kifozę. Pradžioje eina viršutiniame tarpuplautyje, tarp stuburo ir gerklės krūtinės dalies. Čia sudaro nedidelį išlinkimo frontalineje plokštumoje į kairę, bet ties penktu krūtinės slanksteliu vėl atsiduria vidurio linijoje. Viršutiniame tarpuplautyje stemplę iš kairės pusės dar kerta aortos lankas, pereinantis i krūtinės aortos dalį. Pastaroji toliau eidama žemyn įsiterpia tarp stemplės ir stuburo. Žemiau gerklės išsišakojimo stemplė eina užpakaliniu tarpuplaučiu, už širdiplėvės, gali būti kiek išlinkusi į dešinę, žemiau Th7 slankstelio linksta į priekį, tolstant nuo stuburo ir Th10 slankstelio aukštyje pasiekia stemplinę diafragmos angą (hiatus oesophageus), pro kurią patenka į pilvo ertmę. Stemplės jungtis su diafragma yra iš puriojo jungiamojo audinio, todėl gana paslanki. Žemiau plaučio šaknies prie stemplės priartėja klajoklis nervas, einantis kartu su ja į pilvo ertmę.

Pilvinė dalis

redaguoti

Yra trumpiausia, tik 1-3 cm ilgio. Prasideda tuoj po diafragma, kurioje yra apsupta dešiniosios diafragmos kojytės, baigiasi ties Th11 slanksteliu pereidama į skrandį, tačiau stemplės pabaigos aukštis kinta kvėpuojant, priklauso ir nuo kūno padėties. Žemiau diafragmos stemplė sudaro gana staigų linkį į kairę pusę, eidama į skrandį iš dešinės ir nugarinės pusės. Dešinysis stemplės kraštas be jokios aiškios ribos pereina į skrandžio mažąją kreivę, o kairysis kraštas baigiasi ties aiškia įskrandžio įlanka. Pilvinė dalis liečia kepenų kairiąją skiltį, kurioje susidaro negili vaga- stemplinis įspaudas (impressio oesophagealis). Ją dengia pilvaplėvė- stemplės pabaiga atsiduria mažosios taukinės, t.y kepeninio skrandžio raisčio (lig. hepatogastricum) kairiojoje viršutinėje dalyje.

Stemplės sienos sandara

redaguoti

Atsipalaidavusios stemplės sienos storis siekia iki 3-4 mm. Storą stemplės gleivinę dengia daugiasluoksnis plokščiasis neragėjantis epitelis – ryklės epitelio tęsinys. Gleivinė yra blyškesnės spalvos negu ryklės ar skrandžio. Pereinant į skrandžio gleivinę susidaro aiški riba nuo skrandžio vienasluoksnio epitelio. Būdingas išvešėjęs raumeninis gleivinės sluoksnis (lamina muscularis mucosae) reikalingas raukšlėms sudaryti. Pogleivis yra storas, jame daug stemplės liaukų (glandulea oesophageae), gaminančių gleivinį sekretą. Visa tuščios stemplės gleivinė yra susiraukšlėjusi aukštomis išilginėmins raukšlėmis, kurios susiglaudusios visiškai uždaro spindį, atsiveria tik ryjant. spindis skeriniame pjūvyje yra sudėtingos šakotos formos. Raumeninį sienos dangalą viršutiniame trečdalyje sudaro dar skersaruožiai raumenys, išsirutuliuoję iš apatinių žiauninių lankų mezenchimos, tačiau juos inervuoja autonominę nervų sistemą. Apatiniuose dviejuose trečdaliuose jau yra lygieji raumenys, išsivystę iš visceralinės mezodermos; perėjimas į kitokį raumenų tipą yra laipsniškas. Raumenys išsidėsto dviem sluoksniais, kiek storesnis yra išorinis išilginis. Stemplės viršutinėje dalyje jis išsiskiria į du pluoštus, kurie tvirtinasi prie gerklų žiedinės kremzlės, todėl stemplės užpakalinėje sienoje susidaro trikampis plotas be išilginio raumenų sluoksnio, čia gali atsirasti divertikuliai. Sienoje yra daug venų, sudarančių stemplinį rezginį (plexus oesophageus). Išorėje stemplės kaklinę ir krūtininę dalis supa stora adventicija (tunica adventitia), o pilvinę dalį – pilvaplevė (tunica serosa).

Stemplės susiaurėjimai

redaguoti

Net per visą ilgį steplės gebėjimas išsiplėsti yra vienodas. Yra trys fiziologiniai stemplės susiaurėjimai, kurie turi klinikinę reikšmę, nes tose vietose gali įstrigti svetimkūnis arba sunkiau praeiti medicininis instrumentas.

Viršutinis susiaurėjimas, arba raukas, yra pačioje stemplės pradžioje, ryklei pereinant į stemplę, ir atsiveriant ryjant tik 0,5-1 sekundei. Jis siauriausias, priklauso dar ir nuo apatinio ryklės sutraukiamo raumens. Zonduojant šis susiaurėjimas būtų maždaug 15-17 cm atstumu nuo kandžių.

Vidurinis susiaurėjimas susidaro toje vietoje, kur stemplė eina tarp kairiojo pagrindinio broncho pradžios iš priekio ir nusileidžiančios aortos iš užpakalio. Tai krūtininės dalies, arba bronchinis ir aortinis, susiaurėjimas. Ši vieta zonduojant būtų apie 27-28 cm nuo kandžių. Apatinis diafragmos susiaurėjimas yra toje vietoje, kur stemplė perveria diafragmą, apie 40 cm nuo kandžių

Stemplės sklaida

redaguoti

Stemplė susidaro iš priekinės žarnos. Augančiame embrione dėl epitelio proliferacijos spindis siaurėja ir gali visai išnykti. Nėštumo pabaigoje stemplė vėl rekanalizuojasi – iš naujo formuojasi spindis. Jei šis procesas sutrinka, galimas defektas- įgimta stemplės atrezija, nepralaidumas. Embriono stemplė iš pradžių yra labai trumpa, vėliau, vystantis kaklui ir leidžiantis diafragmai, ilgėja. Naujagimio stemplė yra apie 10 cm ilgio, jos pradžia – vienu dviem slanksteliais auksčiau.

Stemplės kraujagyslės ir nervai

redaguoti

Stemplės kaklinę dalį maitina apatinės skydliaukės arterijos, stemplės šakos. Krūtininę dalį maitina smulkios stemplinės šakos, iš krūtinės aortos, jų dažniausiai būna apie 4-5. Pilvinę dalį maitina pilvo aortos baseino šakos: kairioji skrandžio arterija ir apatinės diafragmos arterijos. Tarp arterijų yra daug anastomozių.

Stemplės sienoje po gleivine yra gausus veninis rezginys, iš kurio stemplinės venos nuteka į lykinę ir pusiau lykinę venas. Viršuje dalis veninio kraujo gali tekėti per apatines skydliaukės venas i vidinę jungo veną. Apačioje veninis rezginys jungiasi ir su kairiąja skrandžio vena, kuri eina į vartų veną. Taip susidaro kliniškai svarbi anastomozė tarp vartų venos ir tuščiosios venos baseinų. Esant hipertenzijai vartų venos sistemoje gali išsiplėsti šio rezginio venos, tad iškyla kraujavimo pavojus.

Limfa iš stemplės nuteka į įvairias limfmazgių grupes: iš viršutinio trečdalio – į apatinius giliuosius kaklo mazgus, iš vidurinės dalies- į tarpuplaučio limfmazgius, iš apatinės dalies – į skrandžio limfmazgius.

Stemplės dienoje yra vegetacinis rezginys, kurį sudaro klajoklio nervo ir simpatinio kamieno krūtininių mazgų šakų skaidulos. Sienoje taip pat yra enterinės sistemos rezginiai – plexus myentericus ir plexus submucosus.[1]

Stemplės ligos

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. Žmogaus anatomija: I tomas. Česnys G., Tutkuvienė J., Barkus A., Gedrimas V., Jankauskas R., Rizgelienė R., Žukienė J.