Zebžydovskio rokošas
Zebžydovskio rokošas (kartais vadinamas Sandomiro rokošu) – nuo 1606 m. iki 1607 m. veikusi ATR bajorų karinė sąjunga (konfederacija), sudaryta Sandomiere ir kovojusi prieš karalių Zigmantą Vazą.[1]
Priežastys redaguoti
Konfliktas kilo dėl nesutarimų tarp karaliaus užsienio politikos (ATR karo prieš Švediją) ir vidaus politikos siekių stiprinti karaliaus valdžią, besirėmusią magnatų ir vyskupų parama. Rokošo priežastimi tapo asmeninis karaliaus ir Nikolajaus Zebžydovskio ginčas, dėl kurio šis buvo nuteistas mirties bausme, vėliau pakeista tremtimi.
Karalius buvo apkaltintas saviizoliacija užsieniečių ir jėzuitų apsuptyje, siekiu įtvirtinti absoliučią valdžią (sosto perdavimas paveldint, bajorų privilegijų mažinimas, Seimui palikti tik patariamąjį balsą).
Eiga redaguoti
Ilgą laiką ginčas vyko propagandinėmis priemonėmis, kurių pagalba abi pusės telkė šalininkus. Toks Rašalinių karas baigėsi 1607 m. Guzovo mūšyje, kuriame karaliaus šalininkai nugalėjo priešininkus.
Visgi, brolžudiškas konfliktas sustabdė absoliutizmo ir valdžios centralizacijos plėtrą, priešininkai susitaikė ir karalius atleido visiems dalyviams, kartu sustiprindamas privilegijuotą bajorijos padėtį.
Vienas iš rokošo vadų LDK – LDK taurininkas Jonušas Radvila I. 1607 m. liepos 6 d. karaliaus šalininkams pralaimėjus mūšį prie Guzovo pasitraukė iš politinės kovos, tačiau liko opozicijos rėmėjas. Išvykęs į užsienį gyveno Prancūzijoje ir Šveicarijoje, grįžo tik 1610 m.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Zebrzydowskio rokošas (Zebžydovskio rokošas), Sandomiero rokošas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014. 586 psl.