Atsiskyrėlis – asmuo, kuris dėl įvairių priežasčių gyvena izoliacijoje nuo visuomenės.

Atsiskyrimo priežastys būna įvairios:

  • Socialinių, psichologinių ir psichinių problemų turintys asmenys vengia visuomenės, kuri jam sukelia nerimą, pasimetimą, ar kitokį dvasinį diskomfortą.
  • Kai kurios įžymybės izoliuojasi nuo gerbėjų dėmesio.
  • Mizantropai atsiskiria nuo visuomenės dėl negebėjimo jos toleruoti.
  • Survivalistai atsiskiria praktikuodamiesi išgyventi be kitų pagalbos.
  • Nusikaltėliai izoliuojasi idant nebūtų atpažinti ir sulaikyti.
  • Religiniai atsiskyrėliai (eremitai, anachoretai) izoliuojasi nuo visuomenės, kad galėtų praktikuoti vienuolystę.

Atsiskyrėliškumas nebūtinai reiškia geografinę izoliaciją. Dauguma atsiskyrėlių gyvena dideliuose miestuose, tačiau didžiąją laiko dalį praleidžia namuose ir neįsitraukia į socialinę veiklą. Dalis atsiskyrėlių keliasi gyventi į nuošalias vietas, kur jie jaučiasi laisvi nuo civilizacijos.

Japonijoje atsiskyrėliai dėl socialinių – psichologinių problemų vadinami hikikomori.

Atsiskyrėlių budistų, daoistų, hinduistų buvo dar prieš mūsų erą, vėliau atsiskyrėliai – daugiausiai krikščionys. Krikščionių atsiskyrėlių pradininkais laikomi Paulius Tėbietis (III a.), Antanas Komanietis (IV a.). Kad išvengtų Romos imperatorių persekiojimų, krikščionys vyko į Egipto, ypač Libijos dykumas ir gyveno ten atsiskyrėliškai. V a. Artimuosiuose Rytuose atsirado stulpininkų, kurie pamokslaudavo, įsitaisę ant stulpų, maitindavosi maistu, kurį jiems atnešdavo žmonės. Vėliau nemažai atsiskyrėlių buvo vienuolynų kūrėjai.[1]

Šaltiniai redaguoti

  1. AtsiskyrėlisLietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1976. T.I: A-Bangis, 433 psl.