Kazimieras Jaunius: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

[[1866]] – [[1869]] m. mokėsi klasikinėje Kauno gimnazijoje, kur buvo dėstomos lotynų ir graikų kalbos. Gimnazijos nebaigė. [[1871]] – [[1875]] m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. [[ Antanas Baranauskas|Antano Baranausko]] paskatintas pradėjo domėtis kalbos reikalais. [[1875]] m. įšventintas į kunigus išvyko studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją. Ją baigęs [[1879]] m. tapo pirmos klasės teologijos magistru ir buvo paskirtas [[Kauno Arkikatedra Bazilika|Kauno katedros]] vikaru. Nuo [[1880]] m. buvo Kunigų seminarijos lotynų ir lietuvių kalbų, katekizmo dėstytojas, Mergaičių gimnazijos kapelionas, [[Žemaitija|Žemaičių]] vyskupo sekretorius. [[1885]] – [[1886]] m. – lietuvių kalbos ir homiletikos (pamokslų sakymo teorijos) profesorius.

 

[[1892]] m. už per didelį domėjimąsi kalbotyra iš Kauno kunigų seminarijos atleistas. Vėliau, profesoriaudamas [[Kazanė|Kazanės]] ir Peterburgo Dvasinėse akademijose, tęsė lietuvių kalbos tyrinėjimus, bendravo su žymiausiais to meto kalbininkais. [[1895]] m. kurį laiką jis gyveno Kaune pas istoriką Konstantiną Gukovskį. Nuo [[1898]] m. profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. [[1908]] m. mirė skurde.

 

K. Jaunius susistemino lietuvių kabos tarmes, aprašė priegaides, kūrė naujus gramatikos terminus, tyrė lietuvių kalbos ryšius su kitomis kalbomis. Žymūs rusų kalbininkai F.Fortunatovas ir A.Šachmatovas išrūpino jam valdžios lėšomis apmokamą sekretorių - K.Būgą, kuris nuo [[1906]] m. užrašinėjo K.Jauniaus tyrimus.