Salomėja Nėris: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

[[1944]] m. [[rugsėjo 30]] d. vakare S. Nėris grįžo iš Maskvos į Kauną, susitiko su vyru Bernardu, bet Palemono namelyje nebegyveno. Apsigyveno [[Maironis|Maironio]] gatvėje, o vėliau persikėlė į butą Dainavos gatvėje. Jau sirgdama poetė nenuleido rankų, nenusiminė, kad nelengvos gyvenimo sąlygos – dėl kuro stokos žiemą turėjo gyventi neapšildomame bute.

1944 m. rudenį lankėsi savo tėviškėje. [[1945]] m. [[sausio 30]] d. Kaune, kino „Forum“ salėje, įvyko antras rašytojų literatūros vakaras, skirtas Kauno moksleiviams. Jo metu poetė skaitė savo eilėraščius.

1945 m. [[birželio 8]] d. susirgusi S. Nėris paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Gulėdama ligoninėje, ji rūpinosi išleisti savo paskutinį eilių rinkinį, kurį rašė gyvendama Rusijoje. Šią knygą S. Nėris pavadino „Prie didelio kelio“, tačiau leidėjai ją pervadino „Lakštingala negali nečiulbėti“. Rinkinys, jai prašant, buvo atneštas į ligoninę. Poetei nepatiko nei pakeistas pavadinimas, nei kai kurie ištaisyti jos eilėraščiai.

1945 m. liepos 7 d. Maskvoje S. Nėris mirė nuo kepenų [[Vėžys (liga)|vėžio]]. [[Liepos 8]] d. jos palaikai parvežti į Kauną. [[Liepos 9]] d. įvyko S. Nėries laidotuvės. Poetė buvo palaidota Istorijos muziejaus sodelyje. [[1992]] m. palaikai iš [[Vytauto Didžiojo karo muziejus|Karo muziejaus]] sodelio iškilmingai perlaidoti į [[Petrašiūnų kapinės|Petrašiūnų kapines]].