Salomėja Nėris: Skirtumas tarp puslapio versijų

7 baitai pašalinti ,  prieš 13 metų
1940 m. [[okupacija]] S. Nėries gyvenime reiškė gyvenimo dramos kulminaciją. Ji paskirta vadinamojo [[Liaudies Seimas|Liaudies Seimo]] atstove, taip pat išrinkta į delegaciją vykti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą [[Josifas Stalinas|Josifo Stalino]] garbei. Poetė tokią poemą parašė. 1940 m. [[rugpjūčio 3]] d. SSRS AT sesijoje, įjungiant Lietuvą į [[Tarybų Sąjunga|SSRS]] sudėtį, ji perskaitė pagal [[Vladimiras Dekanozovas|Vladimiro Dekanozovo]] nurodymą parašytos „Poemos apie Staliną“ ištrauką.
 
S. Nėris tuo laikotarpiu rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. 1940 m. pabaigoje poetė parašė ir išspausdino periodikoje poemą „Keturi“. Tuo metu pradėjo eiti literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas „Raštai“, kurio redakcinei kolegijai priklausė ir S. Nėris. Ji taip pat įėjo į komitetą, organizuojantį lietuvių literatūros ir meno dekadą Maskvoje. [[1941]] m. pradžioje poetė išleido savo poezijos „Rinktinę“, pradėtą ruošti 1939 metais.
 
S. Nėris taip pat aktyviai dalyvavo ikirinkiminiuose mitinguose [[Zarasai|Zarasuose]], [[Dusetos]]e ir [[Utena|Utenoje]]. 1941 m. [[sausio 12]] d. ji išrinkta SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate.
 
1941 m. vasarą, prasidėjus [[Antrasis pasaulinis karas|Antrajam pasauliniam karui]], bėgdama nuo vokiečių, S. Nėris su mažu sūneliu per [[Zarasai|Zarasus]], [[Daugpilis|Daugpilį]], Velikije Luki, Rževą pasitraukia į [[Rusija|Rusiją]]. [[Latvija|Latvijos]] teritorijoje traukinys, kuriuo važiavo S. Nėris, buvo subombarduotas. Bombardavimo metu pražuvo poetės daiktai ir rankraščiai, kuriuos ji buvo pasiėmusi su savim.
 
1941 m. birželio paskutinėmis dienomis S. Nėris su sūnumi pasiekė Maskvą. Čia gyvendama ji aktyviai bendradarbiavo radijo komitete, ruošdama medžiagą laidoms lietuvių kalba.
 
1941 m. liepos pabaigoje Nėris iš Maskvos išvažiavo į [[Penza|Penzą]], kur susipažino su Petru Veržbilausku, globojusiu poetę karo metais. Gyvendama Penzoje, parašė eilėraščius „Sakalai broleliai“, „Tėvynė“, „Kareivio motina”, „Partizanai miškuos“ ir kitus. Aktyviai dalyvavo literatūriniuose lietuvių rašytojų vakaruose kartu su lietuvių rašytojais [[Liudas Gira|Liudu Gira]], [[Kostas Korsakas|Kostu Korsaku]], [[Antanas Venclova|Antanu Venclova]].
 
[[Gruodžio 10]] d. iš Penzos išvažiavo į [[Ufa|Ufą]]. Kurį laiką pagyvenusi „Baškirijos“ viešbutyje, įsikūrė Mendelejevo gatvėje. Gruodžio mėnesį jos eilėraščiai pradėti skaityti per Maskvos radiją lietuviams skirtų laidų metu.
 
[[1942]] m. birželio viduryje poetė iš Ufos išvažiavo į Maskvą ir ten liko gyventi. Maskvoje ji sutiko senus savo draugus, bendradarbiavo laikraščiuose, ypač leidžiamuose lietuvių kalba, dalyvavo literatūros vakaruose, skaitė savo kūrybą per radiją. Gyvendama Maskvoje ji pradėjo blogai jaustis, tačiau nenorėjo eiti pas gydytojus.
 
Anoniminis naudotojas