Kolūkis: Skirtumas tarp puslapio versijų

TSRS vykstant [[industrializacija]]i kolūkiuose žmonės gyveno daug blogiau nei miestuose, nes iš jų buvo tiesiog paimama vos ne visa produkcija, o liepdavo gyventi iš žemės sklypelių prie namų. Siekiant juos išlaikyti kaimuose jiems nebuvo išduodami pasai. Darbas kolūkiuose buvo skaičiuojamas darbadieniais. Vienas darbadienis galėjo būti užskaitomas kaip du ar kaip pusė. Žiemą kolūkiečiai turėjo eiti kirsti mišką ar atlikti kitus darbus. Daugiausiai darbadieniai buvo didinami vadovams, kalviams, mechanizatoriams, mažinami pagalbiniams darbuotojams. Kolūkių kūrimosi laikais net iki [[Josifas Stalinas|Stalino]] mirties 19561953 m. už atsisakymą dirbti buvo nustatyta bausmė net iki ištrėmimo į Sibirą. Vėliau siekiant žemdirbius išlaikyti kaime jiems palaipsniui buvo gerinamas gyvenimas kartais net iki absurdiško lygio, tokio kaip individualių namų su karštu ir šaltu vandenių statymas, faktiškai darbo laiko sumažinimas iki 4 – 8 savaičių per metus. Taip pat kolūkiečiams (kaimuose TSRS žlugimo metais gyveno apie 1/3 valstybės gyventojų ir kolūkiai turėjo tokią techniką kaip traktorius, kombainus, sunkvežimius) nuimti derlių padėdavo Tarybinės armijos šauktiniai, iš miestų atsiųsti žmonės, daugiausiai studentai, mokiniai ar net tarnautojai ir darbininkai (ypač [[bulviakasis|bulviakasiams]]). Dirbti į kolūkius žmonių siuntimą galima paaiškinti, tuo, kad vis dėlto kolūkiuose labai trūko technikos, o ypač vieno iš svarbiausio produkto bulvių iškasimui, be to esami bulvių kasimo aparatai labai daug (apie 1/3) bulvių palikdavo laukuose, kuriuos žmonės rankiniu būdu turėjo surinkti.