Animizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Animizmu''' ({{lot|Anima}} – siela) bendrai vadinamos rašto neturinčių kultūrų [[Religija|religinės sistemos]], pagal kurias [[Dvasia|dvasios]] ir [[Siela|sielos]] gyvena materialiuose kūnuose ir daiktuose. Animizmas dažnai sutinkamas kartu su [[Šamanizmas|šamanizmu]], nors jo bruožų galima rasti beveik visose pasaulio religijose.

Animizmo sąvoką įvedė britų antropologas Seras [[Edward Burnett Tylor]] (1832-1917), įtraukdamas ją į savo siūlomą religijos teoriją, paskelbtą 1871 m. išleistoje knygoje ''Primitive Culture''. Animizmas reiškė „tikėjimą dvasiomis“. Ši Tylor sąvoka vėliau buvo stipriai kritikuojama.

Animistai pabrėžia savo pagarbą gyvųjų organizmų ir dvasių bendrijos įvairovei, su kuria žmonės dalijasi pasauliu (kosmosu). Daugelis animistų tiki, kad gamtoje ir tam tikrose vietovėse yra dvasios, ir kad šios dvasios kartais gali turėti tokią pat galią kaip ir žemesniosios dievybės. [[Politeizmas|Politeistai]] tiki, kad yra daugybė dievų ir deivių, kurie apima visas gamtos dvasias, kurios yra įsikūnijusios šventuose šuliniuose, kalnuose ir šaltiniuose. Nors dalis šios dvasių įvairovės gali būti suskirstyta į tam tikras kategorijas ir yra tarpusavyje panašios, jos gali būti laikomos atskirais individais. Kita vertus, [[Vika]] tikėjimo pasekėjai naudoja sąvoką animizmas siedami ją su idėja, kad [[Deivė Motina]] ir [[Raguotasis Dievas]] susideda iš visko, kas egzistuoja. Šis [[panteizmas]], kai [[Dievas]] yra tapatinamas su egzistencija, skiriasi nuo animizmo, nes individualių būtybių ar objektų vertė suprantama tik kaip platesnės realybės ar dieviškumo dalis. Tuo tarpu animistai būtybes gerbia kaip pačias savaime – dėl to, kad jos turi sielą ar yra asmenybės.