Svetlana Aleksijevič: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Automatizuotas citavimo šablonų tvarkymas (penktas etapas). |
Trumpai aprašiau biografijos faktus, svarbiausius kūrybos bruožus, kūrybinio kelio pradžią, paminėjau svarbiausius pelnytus apdovanojimus bei vienos jos knygos ir žinomo serialo santykį. |
||
Eilutė 31:
'''Svetlana Aleksijevič''' ({{be|Сьвятлана Алексіевіч}}; [[1948]] m. [[gegužės 31]] d.) – baltarusių rašytoja, žurnalistė, scenaristė. [[2015 m.|2015]] m. jai suteikta [[Nobelio literatūros premija]] už polifoninę prozą, įamžinančią kentėjimą bei mūsų laikų heroizmą<ref>„Svetlana Alexievich – Facts“. ''Nobelprize.org.'' Nobel Media AB 2014. Web. 20 Dec 2015. http://www.nobelprize.org/nobel_prizes/literature/laureates/2015/alexievich-facts.html</ref>. Ji yra pirmoji baltarusių rašytoja, gavusi tokį apdovanojimą<ref>http://www.pbs.org/newshour/rundown/svetlana-alexievich-investigative-journalist-belarus-wins-nobel-prize-literature/</ref>. [[2020]] m. [[Vytauto Didžiojo universitetas]] suteikė VDU Garbės daktaro vardą<ref>Nobelio premijos laureatei S. Aleksijevič – VDU Garbės daktaro vardas https://www.vdu.lt/lt/nobelio-premijos-laureatei-s-aleksijevic-vdu-garbes-daktaro-vardas/(žiūrėta{{Neveikianti nuoroda|date=2021 m. kovo mėn. |bot=InternetArchiveBot |fix-attempted=yes }} 2021-02-10)</ref>.
== Biografija ==
Svetlana Aleksijevič, rusų kalba rašanti baltarusių rašytoja, gimė 1948 metais gegužės 31 dieną Ivano Frankivske, Ukrainoje. Jos tėtis – baltarusis, o mama – ukrainietė. Tėvui išėjus į atsargą, šeima persikėlė gyventi į Baltarusiją. 2020 metų rugsėjį, prasidėjus masiniam judėjimui prieš Baltarusijos vadovo A. Lukašenkos režimą, emigravo į Vokietiją. .
S. Aleksijevič yra ne tik rašytoja, bet ir žurnalistė, dokumentinių filmų scenaristė – šis jos užsiėmimas ryškiai atsispindi ir jos prozoje, dokumentuojančioje gyvenimą, patirtis, istorinius įvykius. Ji parašė daugiau nei 20 scenarijų dokumentiniams filmams ir 3 pjeses spektakliams. S. Aleksijevič yra politiškai aktyvi, pasisako prieš A. Lukašenkos režimą, o nuo prasidėjusių Krymo įvykių (2014 m.) važinėja po pasaulį ir kalba apie politikos, karo ir rusų literatūros santykį. 2022 metais rugsėjo 23-24 dienomis Vilniuje vykusiame lietartūros festivalyje ''Open Books'' S. Aleksijevič dalyvavo diskusijoje apie literatūrą Rusijos karo akivaizdoje [https://madeinvilnius.lt/pramogos/festivaliai/festivalio-open-books-pokalbiuose-apie-literatura-karo-akivaizdoje-s-aleksijevic-k-sabaliauskaite-s-zadanas/].
Labiausiai ji žinoma už meninės dokumentikos prozą, t. y., už knygas ''Nemoteriškas karo veidas, Cinko berniukai, Černobylio malda, Laikas iš antrų rankų.'' Šios knygos, kartu su penktąją knyga ''Paskutinieji liudytojai'', sudaro ciklą ''Utopijos balsai''. Ciklo pavadinimas rodo, kad S. Aleksijevič proza polifoniška, dokumentiška, joje nuskamba tikras gyvenimas ir patyrimai. Negana to, utopijos įvardijimu sukuriamas sarkastiškas / ironiškas santykis su valdžios organų utopine laikyta Sovietų Sąjunga, nes cikle skamba vėlyvojo sovietmečio ir postsovietinės epochos gyventojų balsai, persmelkti įvairių sukrėtimų ir jų sukeltos kančios, liudijančios utopijos distopiškumą, destruktyvų poveikį gyvenimams – tai itin ryšku ''Černobylio maldoje''.
== Kūryba [https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%90%D0%BB%D0%B5%D0%BA%D1%81%D0%B8%D0%B5%D0%B2%D0%B8%D1%87,_%D0%A1%D0%B2%D0%B5%D1%82%D0%BB%D0%B0%D0%BD%D0%B0_%D0%90%D0%BB%D0%B5%D0%BA%D1%81%D0%B0%D0%BD%D0%B4%D1%80%D0%BE%D0%B2%D0%BD%D0%B0] ==
Pirmąją knygą – baltarusių kaimo gyventojų, persikėlusių į miestą, monologų rinkinį ''Aš išvažiavau iš kaimo'' (rus. ''Я уехал из деревни'') spaudai paruošė dar 1976 metais, tačiau knyga taip ir nebuvo išspausdinta, nes spausdinimą sustabdė cenzūra – Komunistų partijos propagandos skyrius – dėl režimo kritikos ir šalies agrarinės politikos nesupratimo. Galiausiai autorė atsisakė šią knygą spausdinti. 1983 metais parašė pirmąją publikuotą knygą ''Nemoteriškas karo veidas'' (rus. ''У войны не женское лицо''). Knyga paremta pokalbiais su moterimis, dalyvavusiomis [[Vokietijos–TSRS karas|Didžiajame Tėvynės]] kare ir pirmiausia dalimis buvo išspausdinta 1984 metais žurnale ''Spalis'' (rus. ''Октябрь''). 1985 m. kūrinys išėjo kaip atskira knyga, pagal ją vėliau buvo pastatyta nemažai spektaklių.
1997 metais publikuota ''Černobylio malda'', kurią sudaro Černobylio katastrofos liudininkų ir jų artimųjų monologais virtę pokalbiai su rašytoja. Knyga turi paantraštę: ''ateities kronika'', nes, kaip pati S. Aleksijevič pastebi skyrelyje ''Autorės interviu su pačia savimi apie praleistą istorijos tarpsnį'': ''Šitie žmonės pirmieji... pamatė tai, ką mes tik manome esant. Kas visiems – dar paslaptis. Bet apie tai papasakos jie patys... / Ne kartą man rodėsi, jog užrašinėju ateitį''. Knygoje parodoma, kaip vienu metu įvyksta dvi katastrofos: žmogaus sukeltos technologinės ir socialinės.
S. Aleksijevič knygos apibūdinamos įvairiai: dokumentinė proza, oratoriniai romanai, liudijimo romanai, kolektyviniai liudijimai, epochos choras, dokumentiniai monologai, literatūrinė žurnalistika, reportažai, gyvieji balsai, tačiau pati rašytoja eskaluojamą žanrą įvardija kaip jausmų istoriją.
Visos S. Aleksijevič knygos yra paremtos pokalbiais su žmonėmis, išgyvenusiais kažkokį sudėtingą ir likimus keičiantį įvykį (karą, Černobylio katastrofą), arba su tų žmonių išgyvenusiais artimaisiais, todėl S. Aleksijevič dažnai vadinama atminties saugotoja. ''Černobylio malda'' (o kartu, tikriausiai, ir visa S. Aleksijevič proza) tam tikru požiūriu skirta atminčiai – vienaip ar kitaip, tai trauminės patirties liudijimai, išgyvenimai, jausmai, tai nėra faktinis sausas įvykio aprašymas – jo mastas atskleidžiamas per subjektyvius potyrius, per skirtingus atsiminimus, leidžiančius iš tikrųjų suvokti ir pamatyti visas įvykio puses.
Labai įdomūs pačios autorės svarstymai, kodėl ji pasirinko būtent tokį žanrą, tokį rašymo būdą. Yra neilgas tekstas rusų ir anglų kalbomispavadinimu ''Ieškant amžino žmogaus'' jos tinklalapyje, skirtame ''Utopijos balsams.'' Geriausiai rašytojos žanrinį pasirinkimą atskleidžia šios eilutės:
''Aš ilgai ieškojau žanro, kuris geriausiai atskleistų tai, kaip aš matau pasaulį. Kad padėtų suprasti, kaip veikia mano akys, ausys. Bandžiau save. Ir pasirinkau žmonių balsų žanrą. Savo knygas aš matau ir girdžiu gatvėse. Už lango. Jose realūs žmonės pasakoja apie svarbiausius savo laiko įvykius – karą, sovietinės imperijos žlugimą, Černobylį, tačiau visi kartu jie kuria žodį apie šalies istoriją, bendrąją istoriją. Senąją ir naująją. Kiekvienas iš jų – istoriją savo mažo likimo. Su dokumentika dirbu daugiau nei 20 metų, parašiau 5 knygas, bet kaskart iš naujo įsitikinu ir kartoju: menas daug ko apie žmogų nepasako, nenumano ir tada nežinomybė dingsta be žinios. Bet aš nerašau sausos, faktinės istorijos, aš rašau jausmų istoriją. Ją galima pavadinti praleistąja istorija. Ką žmogus galvojo, suprato, įsiminė apie savo liudijamus įvykius? Kuo tikėjo ir netikėjo, kokios buvo jo iliuzijos, viltys, baimės? Ką jis suprato apie save ir pasaulį? Tai yra tai, ko neįmanoma pavaizduoti, išgalvoti. Žmogus keičiasi. Mūsų pasaulis keičiasi. Kronika tęsiasi. [http://alexievich.info/]''
== ''Černobylio malda'' ir HBO serialas ''Černobylis'' ==
Knyga ''Černobylio malda'' išleista pakankamai seniai, 1997 metais, tačiau ji vis dar nepraranda aktualumo. Ypač po to, kai visus šiuos tragiškus įvykius priminė pasaulinės sėkmės sulaukęs [[Černobylis (serialas)|HBO serialas ''Černobylis'']]. Labai dažnai teigiama, kad kompanijos HBO serialas ''Černobylis'' yra sukurtas būtent pagal S. Aleksijevič knygą ''Černobylio malda''. Vis dėlto, skirtingai nei seriale, knygoje pagrindinis dėmesys skiriamas ne pirmosioms dienoms ir likvidavimo darbams, o gyvenimui po visko. Čia sukaupti, sudokumentuoti žmonių, kuriuos palietė avarija, liudijimai. S. Aleksijevič kalbintų žmonių spektras labai platus: tai ir pirmieji likvidatoriai, gaisrininkai, kariai, ir visų jų artimieji, vietovės gyventojai, mokslininkai, mokytojai, senukai ir net vaikai. Skaitant atrodo, kad visos istorijos yra panašios, nes sukasi apie gyvenimą po Černobylio, buvimą černobyliečiu, netektis, mirtį, bet vis dėlto – visų kalbėtojų likimai tokie skirtingi. Visi asmeniški pasakojimai knygoje pavadinti monologais, "vienišais žmonių balsais", chorais, ir yra dėstomi vieni, be pašalinio įsiterpimo, nors kartais ir atrodo, kad turėjo būti autorės klausimas, nes kalbantis monologą žmogus pakartoja klausimo dalį. Bet toks monologinis kalbėjimas, retoriniai klausimai tik dar labiau sustiprina ėjimą į jausmų istoriją, tad monologai mus pasiekia tarsi iš kažkokios nerealios anapusybės. Tai tarsi balsai tyruose, kurie ieško savo klausytojo.
Tad tie, kas matė tik serialą, mano, kad knygoje viskas vyksta panašiai kaip ir seriale, tačiau serialui sukurti, kaip teigia scenarijaus autorius, buvo kur kas daugiau inspiracijų, rašant scenarijų perskaityta keliasdešimt knygų, peržiūrėti ankstesni filmai, tad S. Aleksijevič knyga ''Černobylis'' buvo tik viena iš daugelio dedamųjų dalių. Pati S. Aleksijevič į HBO pasiūlymą bendradarbiauti ir į patį serialą žiūrėjo itin skeptiškai, nes jau buvo mačiusi ne vieną filmą, serialą, suprimityvinusį šią katastrofą ir žmonių išgyvenimus, todėl bendradarbiauti su serialo kūrėjais atsisakė.
== Bibliografija ==
eilutė 40 ⟶ 65:
=== Lietuvių kalba ===
* Černobylio malda
* Laikas iš antrų rankų. Vilnius: [[Kitos knygos]], 2016.
* Karo veidas nemoteriškas. Vilnius: [[Alma Littera]], 2017.
* Cinko berniukai. Vilnius: [[Alma Littera]], 2017.
== Apdovanojimai ==
S. Aleksijevič yra pelniusi daugybę tarptautinių premijų, iš kurių žinomiausios ir svariausios yra šios: Remarko premija (2001), Nacionalinė kritikų premija (JAV, 2006), skaitytojų simpatijų premija ''Big Book'' už knygą ''Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių'', Kurto Tucholskio premija ''Už literatūros drąsą ir orumą'', Andrejaus Siniavskio ''Už literatūros kilnumą'', Rusijos nepriklausomų ekspertų premija ''Triumf'', Leipcigo ''už geriausią politinę knygą'', prancūzų Mediči apdovanojimas.
2013 metais S. Aleksijevič Vokietijoje apdovanota Tarptautine taikos premija.
2015 metais S. Aleksijevič gavo Nobelio literatūros premiją už polifoninę prozą, įamžinančią kentėjimą bei mūsų laikų heroizmą ir tapo pirmąja baltarusių bei šeštąja rusiškai rašančia kūrėja, gavusia šią premiją.
== Išnašos ==
| |||