Čekijos karalystė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Zykasaa (aptarimas | indėlis)
Homobot (aptarimas | indėlis)
S Automatizuotas romėniškų skaičių taisymas.
Eilutė 62:
Pagal šią bulę Čekų karalius buvo atleidžiamas nuo visų pareigų Šventajai Romos imperijai išskyrus dalyvavimą imperijos pasitarimuose. Buvo atšaukta imperijos prerogatyva tvirtinti kiekvieną Bohemijos valdovą ir skirti Prahos vyskupą.
 
XIII a. buvo dinamiškiausias [[Pšemyslidų dinastija|Pšemyslidų dinastijos]] valdymo periodas Čekijoje. Imperatoriaus Frydricho II buvo sutelktas į Viduržemio jūros regiono reikalus ir dinastines kovas žinomas kaip Didysis tarpuvaldis (1254–73 m.), dėl to imperijos valdžia Centrinėje Europoje susilpnėjo. Mongolų invazijos (1220-42 m.) nukreipė Čekijos rytinių kaimynų – [[Lenkija|Lenkijos]] ir [[Vengrija|Vengrijos]] – dėmesį. Tuo pasinaudoję Čekijos valdovai plėtė savo valdas ir įtaką. Otokaras II (1253–78 m.) vedė vokiečių princesę Margaretą Austrę ir tapo [[Austrija|Austrijos]] kunigaikščiu, kuris valdė [[Aukštutinė Austrija|Aukštutinę]] ir [[Žemutinė Austrija|Žemutinę Austrija]] bei dalį [[Štirijos kunigaikštystė|Štirijos]]. Jis užkariavo likusią Štirijos dalį, didžiąją dalį [[Karintijos kunigaikštystė|Karintijos]] bei dalį [[Karniola|Karniolos]]. Otokaras II, vadinamas „geležies ir aukso karaliumi“ (geležies dėl savo užkariavimų, aukso dėl savo turtų), nugalėjo Vengriją [[Kresenbruno mūšis|Kresenbruno mūšyje]], kuriame kovėse daugiau nei 200 000 karių. jis taip pat dalyvavo kryžiaus žygyje prieš prūsus, kurio metu 1256 m. buvo įkurtas Karaliaučius. Nuo 1273 m. [[Habsburgai|Habsburgų]] imperatorius [[imperatorius Rudolfas I]] ėmė atstatinėti imperijos valdžią. Spaudžiamas Rudolfo I ir nesutardamas su maištingais Čekijos didikais 1276 m. Otokaras prarado visas savo vokiškąsias valdas, o 1278 m. žuvo [[Marchfeldo mūšis|Marchfeldo mūšyje]] su Rudolfu I-uoju.
 
Karaliaus Otokaro I-ojo įpėdiniu tapo [[Venceslavas I]] iš antrosios jo santuokos. Čekijos karalius Venceslavas II 1300 m. buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi, o jo sūnus [[Venceslavas III]] po metų buvo karūnuotas [[Vengrijos karalystė|Vengrijos karaliumi]].
 
XIII a., dažnai skatinant Pšemyslidams vyko aktyvi vokiečių imigracija („[[Ostsiedlung]]“). Vokiečiai apgyvendino miestus ir kalnakasybos regionus Bohemijos periferijoje, o atskirais atvejais kūrė kolonijas ir šalies centrinėje dalyje. Svarbiomis vokiečių gyvenvietėmis buvo Stříbro, [[Kutna Hora]], Německý Brod (dabartinis [[Havličkūv Brodas]]), ir [[Jihlava]]. Vokiečiai atsinešė ir savo teisę ({{lot|ius teutonicum}}), kuri tapo pagrindu vėlesnei Bohemijos ir [[Moravija|Moravijos]] komercinei teisei. Greit išplito santuokos tarp čekų didikų ir vokiečių.
Eilutė 72:
[[Vaizdas:WenceslausIImap-en.png|thumb|left|Pšemyslidų dinastijos valdoma teritorija apie 1301 m.]]
 
XIV a., o ypač [[Karolis IV Liuksemburgietis|Karolio IV]] (1342-78) valdymas, laikomas Čekijos Aukso amžiumi. 1306 m. Pšemyslidų linija išmirė ir po dinastinių karų Čekijos karaliumi buvo išrinktas [[Jonas Liuksemburgietis]]. Jis vedė Venceslavo II-ojo dukterį Elžbietą Čekę (1292–1330). Jo įpėdiniu tapo Karolis IV, antrasis [[Liuksemburgų dinastija|Liuksemburgų dinastijos]] karalius. Jis sustiprino Čekijos karalių galią ir prestižą. 1356 m. Čekijos karaliai tapo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus elektoriais ir jais buvo iki imperijos panaikinimo 1806 m.
 
=== Vėlesnė istorija ===