Čekijos karalystė: Skirtumas tarp puslapio versijų

XIII a. buvo dinamiškiausias [[Pšemyslidų dinastija|Pšemyslidų dinastijos]] valdymo periodas Čekijoje. Imperatoriaus Frydricho II buvo sutelktas į Viduržemio jūros regiono reikalus ir dinastines kovas žinomas kaip Didysis tarpuvaldis (1254–73 m.), dėl to imperijos valdžia Centrinėje Europoje susilpnėjo. Mongolų invazijos (1220-42 m.) nukreipė Čekijos rytinių kaimynų – [[Lenkija|Lenkijos]] ir [[Vengrija|Vengrijos]] – dėmesį. Tuo pasinaudoję Čekijos valdovai plėtė savo valdas ir įtaką. Otokaras II (1253–78 m.) vedė vokiečių princesę Margaretą Austrę ir tapo [[Austrija|Austrijos]] kunigaikščiu, kuris valdė [[Aukštutinė Austrija|Aukštutinę]] ir [[Žemutinė Austrija|Žemutinę Austrija]] bei dalį [[Štirijos kunigaikštystė|Štirijos]]. Jis užkariavo likusią Štirijos dalį, didžiąją dalį [[Karintijos kunigaikštystė|Karintijos]] bei dalį [[Karniola|Karniolos]]. Otokaras II, vadinamas „geležies ir aukso karaliumi“ (geležies dėl savo užkariavimų, aukso dėl savo turtų), nugalėjo Vengriją [[Kresenbruno mūšis|Kresenbruno mūšyje]], kuriame kovėse daugiau nei 200 000 karių. jis taip pat dalyvavo kryžiaus žygyje prieš prūsus, kurio metu 1256 m. buvo įkurtas Karaliaučius. Nuo 1273 m. [[Habsburgai|Habsburgų]] imperatorius [[imperatorius Rudolfas I]] ėmė atstatinėti imperijos valdžią. Spaudžiamas Rudolfo I ir nesutardamas su maištingais Čekijos didikais 1276 m. Otokaras prarado visas savo vokiškąsias valdas, o 1278 m. žuvo [[Marchfeldo mūšis|Marchfeldo mūšyje]] su Rudolfu I-uoju.

Karaliaus Otokaro I-ojo įpėdiniu tapo [[Venceslavas I]] iš antrosios jo santuokos. Čekijos karalius Venceslavas II 1300 m. buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi, o jo sūnus [[Venceslavas III]] po metų buvo karūnuotas [[Vengrijos karalystė|Vengrijos karaliumi]].

XIV a., o ypač [[Karolis IV Liuksemburgietis|Karolio IV]] (1342-78) valdymas, laikomas Čekijos Aukso amžiumi. 1306 m. Pšemyslidų linija išmirė ir po dinastinių karų Čekijos karaliumi buvo išrinktas [[Jonas Liuksemburgietis]]. Jis vedė Venceslavo II-ojo dukterį Elžbietą Čekę (1292–1330). Jo įpėdiniu tapo Karolis IV, antrasis [[Liuksemburgų dinastija|Liuksemburgų dinastijos]] karalius. Jis sustiprino Čekijos karalių galią ir prestižą. 1356 m. Čekijos karaliai tapo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus elektoriais ir jais buvo iki imperijos panaikinimo 1806 m.