Tonacija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SeriousThinker (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Žymos: Vizualus redagavimas Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems
SeriousThinker (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
{{Šaltiniai|nuo=2020 m. lapkričio|neturi_nuo=2010 m. liepos}}
 
'''Tonacija''' ({{Fr|tonalité}},[[Lotynų {{Enkalba|tonality}}, {{De|Tonalität}},lot]]. ''Tonarttonus'' – įtempimas, {{Rugarsas < [[Graikų kalba|тональность}}gr.]] ''tonos'') – [[dermė]]s garsų aukščio padėtis muzikos sistemoje. Tonacija lemia pagrindinio tono – [[tonika|tonikos]] vieta (žymima raidine notacija, pvz., ''C'', ''Cis'', ''Des'', ''D'' ir kt.) ir [[dermė]] dažniausiai – mažoras (pvz., ''C dur'') arba minoras (pvz., ''c moll''), rečiau – kitos dermės. Natose tonacija nurodoma atitinkamu prieraktinių ženklų (diezų ar bemolių) skaičiumi.
 
Gryniausiu pavidalu tonacija pasireiškė vėlyvojo [[barokas|baroko]] ir [[klasicizmas|klasicizmo]] laikotarpiu. Pagal susiklosčiusią Vakarų muzikinę sistemą gyvuoja 12-ka mažorinių ir 12-ka minorinių tonacijų; pagal toniką jas galima išdėstyti [[kvintų ratas|kvintų ratu]].
Galimybė panaudoti visas dvylika mažorinių ir minorinių tonacijų Vakarų muzikoje atsirado įsigalėjus tolygiai temperacijai. Tonacijų galimybėms pademonstruoti J. S. [[Bachas]] sukūrė žymųjį 24-ių preliudų ir fugų ciklą „Gerai temperuotas klavyras“ (Das Wohltemerierte Klavier; BWV 846-893).
 
Kiekviena tonacija turi savitą spalvą ir nepakartojamą skambesį; kompozitoriai savo mintims ir nuotaikoms perteikti sąmoningai pasirenka tam tikrą tonaciją.
Tonacijos pakeitimas kūrinio viduryje yra vadinamas [[moduliacija (muzika)|moduliacija)]].
 
 
Gryniausiu pavidalu tonacija pasireiškė vėlyvojo [[barokas|baroko]] ir [[klasicizmas|klasicizmo]] laikotarpiu. Pagal susiklosčiusią Vakarų muzikinę sistemą gyvuoja 12-ka mažorinių ir 12-ka minorinių tonacijų; pagal toniką jas galima išdėstyti [[kvintų ratas|kvintų ratu]]. Galimybė panaudoti visas dvylika mažorinių ir minorinių tonacijų Vakarų muzikoje atsirado įsigalėjus tolygiai temperacijai. Tonacijų galimybėms pademonstruoti J. S. [[Bachas]] sukūrė žymųjį 24-ių preliudų ir fugų ciklą „Gerai temperuotas klavyras“ (Das Wohltemerierte Klavier; BWV 846-893).
 
Kiekviena tonacija turi savitą spalvą ir nepakartojamą skambesį; kompozitoriai savo mintims ir nuotaikoms perteikti sąmoningai pasirenka tam tikrą tonaciją. Tonacijos pakeitimas kūrinio viduryje yra vadinamas [[moduliacija (muzika)|moduliacija)]].
{| class="wikitable"
! Prieraktiniai ženklai || Mažoro tonacija (''dur'')|| Minoro tonacija (''moll'')