Prancūzijos–Prūsijos karas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Pridėtas infobox Žymos: Vizualus redagavimas Nevienareikšmės nuorodos |
|||
Eilutė 1:
{{Šaltiniai|nuo=2020 m. lapkričio|neturi_nuo=2008 m. kovo}}▼
{{Infobox karinis konfliktas
|conflict = Prancūzijos-Prūsijos karas
eilutė 29 ⟶ 31:
|strength1= 1,494,412
|strength2=2,000,740}}
▲{{Šaltiniai|nuo=2020 m. lapkričio|neturi_nuo=2008 m. kovo}}
[[Vaizdas:Franco-Prussian-War_Phase_1_toSedan.svg|thumb|Žemėlapis, vaizduojantis karo veiksmus iki 1870 m. rugsėjo 1 d.]]▼
[[Vaizdas:Franco-Prussian-War Phase 2 deu ger all.svg|thumb|Žemėlapis, vaizduojantis karo veiksmus nuo 1870 m. rugsėjo 1 d. iki 1870 m. lapkričio 31 d.]]▼
[[Vaizdas:Franco-Prussian-War_Phase_3_deu_ger_all.svg|thumb|Žemėlapis, vaizduojantis karo veiksmus nuo 1870 m. lapkričio 31 d. iki karo pabaigos 1871 m.]]▼
[[Vaizdas:Lignedefeu16August.jpg|thumb|220px|[[Pierre-Georges Jeanniot]] paveikslas „Ugnies linijoje 1870 m. rugpjūčio 16 d.“, vaizduojantis Mars-La-Turo mūšį]]▼
'''Prancūzijos-Prūsijos karas''', arba '''Vokiečių-prancūzų karas''' ({{De|Deutsch-Französischer Krieg}}, {{fr|Guerre franco-allemande de 1870}}) buvo [[1870]]–[[1871]]
1870
Po keleto greitų Prūsijos ir vokiečių pergalių rytų Prancūzijoje, kurių kulminacija buvo Meco apgultis ir Sedano mūšis, į nelaisvę pateko imperatorius [[Napoleonas III]], o Antrosios Prancūzijos imperijos kariuomenė faktiškai kapituliavo.
== Karo kontekstai ==
▲[[Vaizdas:Franco-Prussian-War_Phase_1_toSedan.svg|thumb|left|Žemėlapis, vaizduojantis karo veiksmus iki 1870
Po [[Krymo karas|Krymo karo]] Prancūzija stengėsi dominuoti Europos tarptautiniuose santykiuose, prisiimdama moderatoriaus vaidmenį. Per dalyvavimą [[Sardinija|Sardinijos]]-[[Austrija|Austrijos]] kare Prancūzų imperatoriui [[Napoleonas III|Napoleonui III]] pavyko gauti [[Savoja|Savoją]] bei [[Nica|Nicą]]. Panašių kompensacijų jis tikėjosi iš [[Otto von Bismarck]]o politikos Vokietijoje. Tačiau Bismarckas, iki [[Austrijos-Prūsijos karas|karo su Austrija]] iš esmės pritaręs tokioms, iki galo neapibrėžtoms, pretenzijoms, po karo jų ėmė nepaisyti. [[1866]] m. teritorinės Napoleono III pretenzijos paskatino pietų Vokietijos valstybes sudaryti su [[Šiaurės Vokietijos sąjunga]] karines gynybines sutartis. Apgautas Napoleonas III [[1867]] m. dar tikėjosi nupirksiąs [[Liuksemburgas|Liuksemburgą]] iš [[Nyderlandai|Nyderlandų]] karaliaus Vilemo III, kuris valdė didžiąją hercogystę asmeninės unijos pagrindu. Vilemas III pradėjo derybas, tačiau Bismarckas, iš pradžių neprieštaravęs tokiems ketinimams, iš dalies pasidavė vokiečių viešajai nuomonei ir [[1867]] m. atvirai išstojo prieš Napoleono III planus, kartu su Šiaurės Vokietijos sąjunga pagrasinęs karu. Kadangi Liuksemburgo tvirtovė, pastatyta XVII a. maršalo Vaubano, buvo laikoma neįveikiamu „šiaurės [[Gibraltaras|Gibraltaru]]“, nei viena didžiosios hercogystės kaimynė negalėjo toleruoti, jei tvirtovė būtų priklausiusi kokiai nors kitai valstybei. [[JK|Britanijos]] iniciatyva [[1867]] m. šiai problemai išspręsti buvo sušaukta Antroji Londono konferencija, kurioje didžiosios valstybės [[1867]] m. [[birželio 21]] d. sutartimi garantavo didžiosios hercogystės suverenumą ir neutralumą. Prūsijos armijos įgula turėjo pasitraukti, o pačios tvirtovės įrengimai turėjo būti demontuoti, nors [[Liuksemburgas]] liko Vokietijos muitų sąjungoje.▼
▲[[Vaizdas:Franco-Prussian-War Phase 2 deu ger all.svg|thumb|left|Žemėlapis, vaizduojantis karo veiksmus nuo 1870
▲[[Vaizdas:Franco-Prussian-War_Phase_3_deu_ger_all.svg|thumb|left|Žemėlapis, vaizduojantis karo veiksmus nuo 1870
▲[[Vaizdas:Lignedefeu16August.jpg|thumb|
▲Po [[Krymo karas|Krymo karo]] Prancūzija stengėsi dominuoti Europos tarptautiniuose santykiuose, prisiimdama moderatoriaus vaidmenį. Per dalyvavimą [[Sardinija|Sardinijos]]-[[Austrija|Austrijos]] kare Prancūzų imperatoriui [[Napoleonas III|Napoleonui III]] pavyko gauti [[Savoja|Savoją]] bei [[Nica|Nicą]]. Panašių kompensacijų jis tikėjosi iš [[Otto von Bismarck]]o politikos Vokietijoje. Tačiau Bismarckas, iki [[Austrijos-Prūsijos karas|karo su Austrija]] iš esmės pritaręs tokioms, iki galo neapibrėžtoms, pretenzijoms, po karo jų ėmė nepaisyti. [[1866]]
Prūsija ilgai rengėsi karui su Prancūzija, ištyrė būsimųjų mūšių vietoves, kelius, tiltus, parengė planus. Vokiečių artilerija buvo gausesnė ir geresnė už prancūzų. Tuo tarpu prancūzai tikėjo legenda apie savo nenugalimumą. Kai Liuksemburgo krizės metu Prūsijos generalinis štabas jau rengėsi kariauti su Prancūzija, Bismarckas pasisakė prieš tai. Tačiau sekantis konfliktas, kurį išprovokavo pati Prancūzija, buvo šansas, kurio Bismarckas negalėjo neišnaudoti. Konfliktas buvo susijęs su karalienės Izabelės nuvertimu nuo [[Ispanija|Ispanijos]] sosto [[1868]]
== Karo veiksmai ==
[[Vaizdas:BismarckundNapoleonIII.jpg|thumb|
Napoleonas III pasiuntė kariuomenę į Pareinę; [[rugpjūčio 2]] d. ji okupavo Sarbriukeną. Tačiau po kelių dienų [[Helmuthas von Moltkė|Helmuthui von Moltkei]] vėl pademonstravus nepriekaištingą taktiką, vokiečių pajėgos trijuose mūšiuose nugalėjo prancūzus. Įsiveržusi į Prancūziją, vokiečių kariuomenė apsupo prancūzų pajėgas [[Sedanas (miestas)|Sedane]], viena jų dalis buvo sumušta [[1870]]
Toks įvykių posūkis lėmė, kad Prancūzijos masių akyse imperatorius ir monarchija galutinai prarado prestižą, todėl imperatoriaus paėmimas į nelaisvę paskatino prancūzų nuosaikiuosius respublikonus [[rugsėjo 4]] d. paskelbti respubliką. Politinės krizės metu Prancūzija, praėjus dviem savaitėms po Sedano kapituliacijos, pasiūlė paliaubas be teritorinių pokyčių, bet pripažįstant vieningą Vokietiją, tačiau su tuo Bismarckas nesutiko, kadangi kare patirta konsolidacija Vokietijoje skatino įvairias politines grupuotes, pirmiausia kariškius, imti reikalauti [[Elzasas|Elzaso]] ir dalies [[Lotaringija|Lotaringijos]], kaip „saugumo nuo amžino priešo garantijos“. Prancūzijoje sudarius Nacionalinės gynybos vyriausybę, ji naujai suformavo didelę Nacionalinę gvardiją, todėl karo veiksmai tęsėsi. Žygiuodama į Prancūzijos gilumą, [[rugsėjo 19]] d. vokiečių kariuomenė apgulė [[Paryžius|Paryžių]]. Nepaisant Prancūzijos pastangų, [[1871]]
== Karo rezultatai ==
[[Vaizdas:Europe 1871 map en.png|thumb|left|Europos politinis žemėlapis 1871
Pagal preliminarią [[Versalis|Versalio]] taiką, sudarytą [[1871]]
* pripažinti [[Vokietijos suvienijimas|Vokietijos suvienijimo]] faktą;
* perleisti Vokietijai [[Elzasas|Elzasą]] ir 1/3 [[Lotaringija|Lotaringijos]];
* sumokėti Vokietijai 5 mln. aukso frankų reparacijas (kol nebuvo sumokėtos reparacijos, vokiečių kariuomenė liko Šiaurės Prancūzijoje (iki [[1873]]
{{Commons|Category:Franco-Prussian War|no=T}}
|