Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 28:
Pastate įrengta didelė posėdžių salė, specialios patalpos Kauno biržai ir Ekonominei tarybai, rūsyje – slėptuvė.<ref>Žilvinas Rinkšelis, [https://modernizmasateiciai.lt/prekybos-pramones-ir-amatu-rumai/ ''Prekybos, pramonės ir amatų rūmai''], Modernizmas ateičiai. Nuoroda tikrinta 2022-01-03.</ref>
Baigiant vidaus įrangos darbus, interjeras papuoštas garsių tuometinių menininkų darbais: [[freska|freskomis]], [[vitražas|vitražais]], paveikslais, dekoratyvinėmis vazomis, lietuviško stiliaus baldais, eksterjeras – skulptūriniais reljefais. 1938 m. liepos 13 d. „Prekybos, pramonės ir amatų rūmų” organizacija gavo leidimą kurtis naujajame pastate, o 1939 m. vasario 18 d. įvyko rūmų atidarymo iškilmės.<ref name=vdu>Giedrė Milerytė, Vilma Akmenytė-Ruzgienė. [https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/31902/1/ISSN2335-8734_2011_N_11.PG_111-150.pdf Verslo ir valstybės santykiai: Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų istorija 1925–1941 m.]{{webarchive|url=https://web.archive.org/web/20200812170109/https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/31902/1/ISSN2335-8734_2011_N_11.PG_111-150.pdf}}</ref> Rūmų kieme taip pat pastatytas mūrinis garažas, rūmų slėptuvėje įrengtas alaus baras.<ref name="KVR"/>
1940 m., praslinkus kelioms dienoms nuo [[Lietuvos okupacija (1940)|Lietuvos okupacijos]] pradžios, į rūmus įsikėlė [[Raudonoji armija]]. Rašytojas, diplomatas [[Ignas Šeinius]] tai sužinojęs vėliau prisiminė: „''Juk tai pats gražiausias naujosios lietuvių architektūros pastatas. Ką pasakys mūsų romėniškos kultūros architektas Žemkalnis, išgirdęs, kad bizantiški vailokiniai koptūrai įsibrovė ir suteršė jo kilnų, turtingų ir skaidrių linijų kūrinį?''“<ref name=vdu/> Pastatą nacionalizuojant, rūmai perduoti Kultūros muziejui.<ref name="TA">[https://tarpukarioarchitektura.lt/objektai/prekybos-pramones-ir-amatu-rumai/ ''Prekybos, pramonės ir amatų rūmai''], Tarpukario architektūra. Nuoroda tikrinta 2022-01-02.</ref> [[Nacių okupacija Lietuvoje|Vokiečių okupacijos]] laikais rūmuose veikė [[Lietuvos generalinė sritis|Lietuvos generalinio komisaro]] [[Theodor Adrian von Renteln|T. A. fon Rentelno]] administracijos padalinys. Pasak liudininkų, įsikūrus vokiečiams, pastate nebeliko švediškų durų, varinių žiedų, metalinių langų rėmų rankenų, paveikslo, dalies specialiai rūmams pagamintų baldų. Vokiečių reikalavimu uždažytos [[Petras Kalpokas|Petro Kalpoko]] tapytos freskos, jų vietoje nupieštas [[Adolf Hitler|A. Hitlerio]] portretas. Kitais duomenimis, freskos uždažytos jau po karo, iki 1950 m.<ref>Alvydas Samėnas, [https://www.kvb.lt/images/vaizdai/KAVB_istorija_1_dalis_web_1.pdf ''Kauno apskrities viešosios bibliotekos istorija. 1 dalis. Biblioteka sovietiniais metais (1950–1989)''], p. 96, 98. Kauno apskrities viešoji biblioteka, Kaunas, 2015. Nuoroda tikrinta 2022-01-02.</ref>
1944 m. rugsėjo 13 d. rūmai perduoti [[Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka|Centrinei valstybinei bibliotekai]], iki 1945 m. paremontuoti. 1950 m. pastate įsikūrė dar viena – Kauno sritinė biblioteka (dabar [[Kauno apskrities viešoji biblioteka]]), kuri po 1963 m., Centrinei valstybinei bibliotekai išsikėlus į [[Vilnius|Vilnių]], liko vienintele rūmų šeimininke. 1967–1968 m. atliktas kapitalinis rūmų remontas, vietomis perplanuotos patalpos.<ref name="KVR"/>
Eilutė 40:
Rūmų projektas parengtas rūmų statybai prie Karo muziejaus; parinkus kitą vietą, architektas V. Landsbergis-Žemkalnis projekto beveik nepakeitė, tik pritaikė prie naujojo sklypo situacijos, orientuodamas rūmus priešinga kryptimi. Pagal to meto tradicijas rūmų architektūra – [[Racionalizmas (architektūra)|racionalistinės]] krypties, tačiau su [[Modernizmo architektūra|modernizmo architektūrai]] nebūdingomis klasikinės architektūros formomis: pagrindiniame fasade akcentuotomis puskolonėmis ir abipus centrinės fasado dalies išdėstytais arkiniais įėjimais. Šie sprendiniai greičiausiai susiję su planuota pirmąja rūmų statybos vieta, derinant projektą su gretimais [[Lietuvos banko rūmai (Kaunas)|Lietuvos banko rūmais]] ir Karo muziejaus arkada.<ref name="AUTC"/> Rūmų projektas įvertintas „Aukso darbo žvaigžde” – ordinu, skiriamu „Už nuopelnus Lietuvos gerovei”.<ref name="KAVB"/>
Rūmai dviejų korpusų, trijų aukštų su pastoge ir pusrūsiu, kampinio plano, 27 m ilgio iš K. Donelaičio gatvės pusės ir 49 m ilgio iš Lydos gatvės pusės. Stogas lėkštas, daugiašlaitis. Fasadai dengti granitiniu tinku, langai išdėstyti ritmiškai, pagrindiniame fasade (K. Donelaičio gatvės pusėje) atskirti puskolonėmis. Pagrindinis įėjimas nustumtas į pastato šoną, pažymėtas arka, su granito rutuliu šalia. Pagrindinis fasadas šonuose papuoštas dviem skulptorių [[Bronius Pundzius|Broniaus Pundziaus]] ir [[Liudvikas Strolis|Liudviko Strolio]] [[bareljefas|bareljefais]] „Pramonė” ir „Prekyba”. Bareljefai pagaminti iš nepatvarių medžiagų, su laiku buvo pažeisti. 1983–1984 m. restauruoti Kauno restauravimo dirbtuvių specialistų.<ref name="KAVB"/>
=== Interjeras ===
Eilutė 47:
Pagrindinės [[laiptinė]]s langai dekoruoti dailininko vitražisto [[Stasys Ušinskas|Stasio Ušinsko]] vitražais „Lietuvaitė” (arba „Klaipėda”) ir „Statybininkas” iš spalvoto prancūziško vitražinio stiklo ir švino juostelių. Vitražas „Lietuvaitė” simbolizuoja prekybą, „Statybininkas” – pramonę. Vitražai įrėminti į pailgą, siaurą lango rėmą, juose vyrauja ryškios, dekoratyvios spalvos.<ref name="KAVB"/>
Antro aukšto [[fojė]] kabėjo didelis, maždaug 2 m aukščio ir 4 m ilgio, tapytojo [[Jonas Buračas|Jono Buračo]] paveikslas „Lietuvos išėjimas į jūras”, vaizduojantis [[Klaipėdos jūrų uostas|Klaipėdos uostą]]. Paveikslą Kauno kolegoms dovanojo Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmai. Manoma, kad apie tapomą paveikslą žinota iš anksto, jo dydis derintas su architektu, ir jam numatyta speciali vieta pastato interjere. 1940 m. sovietų valdžia paveikslą nacionalizavo ir skyrė [[Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus|M. K. Čiurlionio dailės galerijai]], tačiau į muziejų jo nespėta perkelti. 1944 m. liepą, artėjant frontui, paveikslas išpjautas iš rėmų ir išvežtas į Vokietiją. Manoma, kad paveikslas atsidūrė [[Frankfurtas prie Maino|Frankfurte prie Maino]], viename iš miesto muziejų.<ref>Romualdas Beniušis, [https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/ar-lietuvos-vartai-i-juras-sugris-i-gimtuosius-namus.d?id=82547229 ''Ar „Lietuvos vartai į jūras“ sugrįš į gimtuosius namus?''], Delfi Kultūra, 2019-10-20. Nuoroda tikrinta 2022-01-02.</ref>
Rūmuose stovėjo skulptorių B. Pundziaus ir L. Strolio sukurtos didelės, bronzinės, monumentalios formos [[vaza|vazos]], dabar saugomos M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Pastato interjerui specialiai pritaikyti V. Landsbergio-Žemkalnio projektuoti ir J. Vainausko baldų dirbtuvėje pagaminti lietuviško stiliaus baldai, dalis jų išlikusi iki šiol. J. Vainausko dirbtuvė pagamino ir laiptus įrėminančius medžio pjaustinius, laiptų turėklus. Rūmuose išlikę ir originalūs sietynai – kuklus, funkciškai pagrįstas buvusiame rūmų pirmininko [[Kabinetas (patalpa)|kabinete]] ir puošnus, reprezentacinis rūmų posėdžių salėje. Rūmų [[liftas|lifto]] kabiną gamino [[AB Neris|AB „Neris”]], įrengimus – šveicarų firma „Schindler”. Įrengė firma „Siemens-Holske” ir inžinierius A. Gruodys. Liftas prastos būklės, neveikiantis, paskelbtas technikos kultūros paveldo objektu.<ref name="KAVB"/>
| |||