Antanas Tatarė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 3:
==Biografija==
Mokėsi Naumiesčio pradžios ir [[Seinai|Seinų]] keturklasėje mokykloje, [[1832]] m. įstojo į Seinų dvasinę seminariją. Vikaravo Balbieriškyje, Ilguvoje
Iš Ilguvos kun. A. Tatarė buvo perkeltas į [[Lukšiai|Lukšius]]. Būdamas Lukšių parapijos vikaras 1839-1855 metais, pasinėrė į pedagoginę, šviečiamąją veiklą. Jis įkūrė Lukšiuose pradedamąją mokyklą, kurioje vienas kelerius metus mokė vaikus. Kun. A. Tatarė prikalbino Zyplių dvarininką J. Bartkauską, kad šis pastatytų mokyklą. Tas sutiko ir pastatė mokyklai mūrinius namus gražiausioje vietoje, ant kalnelio, ir ten įkurdino mokytoją. Kun. A. Tatarė rinko į mokyklą gabesnius mokinius, o baigusius skatino siekti aukštesnio mokslo. Pastebėjęs savo mokinio Martyno Sederevičiaus gabumus, patarė tėvams leisti jį į aukštesnę mokyklą, pats rėmė tolesnį jo mokymąsi. M. Sederevičius pasekė savo mokytojo pėdomis ir tapo kunigu.
[[Lukšiai|Lukšiuose]] praleisti penkiolika metų buvo patys kūrybiškiausi. Čia kun. A. Tatarė parašė geriausias savo knygas: "Pamokslai išminties ir teisybės" (1851 m.), "Pamokslai gražių žmonių" (1849 m.), "Šventa ir pagirta roda" (1849 m.), "Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos" (1848 m.) ir "Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę" (1849 m.).
Nuo [[1855]] m. Sintautų klebonas. Apkaltintas rėmęs [[1863]] m. sukilimą, buvo ištremtas į Penzos guberniją. [[1871]] m. grįžęs iš tremties apsigyveno Lomžoje. Pirmas žymus Užnemunės rašytojas. Švietėjas, pratinęs žmones prie knygos, mokęs ūkininkavimo.
== Kūryba ==
| |||