Vikipedija

Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
Žyma: Nevienareikšmės nuorodos
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Blaeu 1645 - Germaniae veteris typus.jpg|thumb|right|250px|Vilhelmo ir Joano Blaeu redaguotas ir 1645 m. išleistas ''Germaniae veteris typus'' žemėlapis. Pateikti vietovardžiai sutinkami Tacito ir Ptolemejaus žemėlapiuose: šiauriau ''Chrono'' (Nemuno?) pavaizduoti [[aisčiai]] ''(aestui)'', piečiau – [[venedai]] ''(venedi)''.]]
[[Vaizdas:Rzeczpospolita_1922.png|thumb|Vidurio ir rytų Europa, sudarius Rygos sutartį]]
'''Lietuvos istorinė kartografija''' – [[istorija|istorijos]] ir [[kartografija|kartografijos]] mokslų disciplina, tirianti [[Lietuva|Lietuvos]] žemėlapius istoriniu požiūriu.
'''Rygos taika''', dar vadinama '''Rygos sutartimi''' ({{Pl|Traktat Ryski}}) – 1921 m. kovo 18 d. [[Ryga|Rygoje]] [[Antroji Lenkijos Respublika|Lenkijos]], [[Rusijos TFSR|Sovietų Rusijos]] (taip pat veikiančios [[Baltarusijos TSR|Sovietų Baltarusijos]] vardu) ir [[Ukrainos TSR|Sovietų Ukrainos]] pasirašytas taikos susitarimas. Sutartis užbaigė [[Lenkijos-sovietų karas|Lenkijos ir Sovietų Sąjungos karą]], padalijo ginčijamas teritorijas [[Baltarusija|Baltarusijoje]] ir [[Ukraina|Ukrainoje]]. Sutartimi nustatytos sovietų ir lenkų sienos išliko iki [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]]. Vėliau jos perbraižytos per [[Jaltos konferencija|Jaltos konferenciją]] ir [[Potsdamo konferencija|Potsdamo konferenciją]].
 
Nuo [[XVI a.]] įvairių šalių kartografai sudarinėjo ir leido nemaža žemėlapių, kuriuose tobuliau buvo pavaizduota Lietuva. Labai žinomi ir daugelio šiandieninų kartografijos bei geografijos istorikų (lenkų, vokiečių, rusų, latvių, švedų, lietuvių) toliau tyrinėjami žemėlapiai: B. Vapovskio – „Lenkijos ir Lietuvos žemėlapis“ ([[1526]] m.), [[Olaus Magnus]]o – „[[Carta marina]]“ ([[1539]] m.), V. Grodeckio – „Lenkijos ir gretimų žemių žemėlapis“ ([[1562]] m.), M. Striulevičiaus – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Livonijos ir Moskovijos žemėlapis“ (apie [[1579]] m.) ir [[Merkatorius|G. Merkatoriaus]] – „Lietuvos“ ([[1595]] m.) žemėlapiai. Šių žemėlapių autoriai jau turėjo sukaupę daug tikslesnių duomenų, o gal ir brėžinių, atidžiau sistemino medžiagą, objektyviau ją vertino ir kruopščiau kartografavo. Šiuose žemėlapiuose Lietuvos kartografinis vaizdas daug realesnis ir išsamesnis: tankus upių tinklas, daug gyvenviečių, pavaizduoti didžiausiųjų miškų masyvai.
Sąjungininkų valstybės iš pradžių nenorėjo pripažinti sutarties, kuri buvo sudaryta joms nedalyvaujant. Pokario konferencijose manyta, jog Lenkijos ir Rusijos siena turinti eiti [[Kerzono linija|Kerzono linija]], o Lenkijos teritorijos riba, nustatyta sutartyje, buvo apie 250 km į rytus nuo jos. Vis dėlto, Prancūzijos parama Lenkijai lėmė tai, kad 1923 m. kovo mėn. šią sieną pripažino [[Prancūzija]], [[Jungtinė Karalystė]], [[Italija]] ir [[Japonija]], o balandį – [[JAV]].
 
B. Vapovskio žemėlapyje, lyginant su ankstesnių autorių kartografiniais darbais, daug tankesnis upių tinklas, tiksliau pavaizduota Baltijos kranto linija, panaši į dabartinę Kuršių nerijos formą, lengvai atpažįstamos [[Kuršių marios]]. Palyginti detalus ir tikroviškas Nemuno deltos vaizdas su [[Rusnė (upė)|Rusnės]] ir [[Gilija|Gilijos]] šakomis. Pavaizduotos didesniosios Žemaitijos upės: [[Minija]], [[Jūra (upė)|Jūra]], [[Danė|Akmena]], Šventoji, [[Varduva]], [[Dubysa]] ir dar dvi neįvardytos upės – Nemuno intakai. Palyginti nemažai pažymėta gyvenviečių: [[Klaipėda]], [[Ventė]], [[Telšiai]], [[Plateliai]], [[Švėkšna]], [[Viekšniai]], [[Luokė]], [[Alsėdžiai]], [[Varniai]], [[Kražiai]], [[Kaltinėnai]], [[Batakiai]], [[Viduklė]], [[Raseiniai]], [[Lioliai]], [[Rusnė]], [[Pajūris]], [[Tauragė]]. Platelių ežero saloje pažymėta dar XV a. pradžioje stovėjusi pilis.
Lenkijoje Rygos taika nuo pat pradžių buvo kritikuojama. Sutartis laikyta trumparegiška, teigta, kad dauguma Lenkijos pergalių per Lenkijos ir Sovietų Sąjungos karą liko neišnaudotos taikos derybų metu. [[Juzefas Pilsudskis]] Rygos derybose dalyvavo tik stebėtojo teisėmis ir pavadino sudarytą sutartį „bailia“. Pilsudskis manė, kad susitarimas yra trumparegiškas politinis sprendimas, Lenkijai apleidžiant sąjungininkus Ukrainoje. 1921 m. gegužės 15 d. jis atsiprašė Ukrainos karių per vizitą internavimo stovykloje [[Kališas|Kališe]]. Sutartis iš dalies prisidėjo prie jo plano sukurti Lenkijos vadovaujamą [[Rytų Europa|Rytų Europos]] „[[Tarpjūris|Intermariumo“]] federaciją žlugimo, nes kai kurios federacijos teritorijos dalys buvo perduotos sovietams.
 
Šiandieninės Lietuvos plote O. Magnaus žemėlapyje išbrėžtos vos kelios upės: pajūrio Šventoji, [[Bartuva]], Aukštaitijos [[Šventoji]] (paslėpta po herbu), Nemunas, Neris, [[Vilnia]], [[Šešupė]], [[Liepona]] (klaidingai išmesta iš [[Vištyčio ežeras|Vištyčio ežero]]). Tačiau negalima nepastebėti, kad upių tėkmės gerokai tikslesnės negu buvo ankstesnių autorių žemėlapiuose. Originaliau pavaizduotas Nemuno žemupys ir Deimenos šaka. Specialistai mano, jog O. Magnus, kaip ir B. Vapovskis, sąmoningai išryškino šią Nemuno dalį, norėdamas pabrėžti, kad ji Lietuvai buvo svarbi vandens kelio atkarpa, intensyviai naudota žemės ūkio gaminiams ir miško ruošiniams gabenti iš rytų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sričių į Vakarų Europą.
Sovietų vadovo Lenino sutartis taip pat netenkino, nes privertė atsisakyti planų išplėsti sovietinę revoliuciją į vakarus.
 
Lietuvos plote autorius pažymėjo tik svarbiausias gyvenvietes: Vilnių, Kauną, Tauragę, Varnius, Klaipėdą ir dar tris neįvardytas, todėl jas sunku atpažinti. Be to, O. Magnus pačių svarbiausiųjų Lietuvos miestų – Vilniaus ir Kauno – užrašus supainiojo: Kauno pavadinimą užrašė prie [[Jurbarkas|Jurbarko]], o Vilniaus – prie Kauno. Be to, pažymėtos dvi pilys: viena Platelių ežero saloje (ji buvo minima rašytiniuose šaltiniuose 1529 m.), kita prie Nemuno, ties [[Rusnės sala]] – ''Vintborg''. Nėra abejonės, jog tai XIV a. Ventėje stovėjusioji [[Vokiečių ordinas|Kryžiuočių ordino]] pilis.
Baltarusijos ir Ukrainos nepriklausomybės judėjimai šią sutartį vertino kaip nesėkmę. Keturi milijonai ukrainiečių ir daugiau nei milijonas baltarusių gyveno Lenkijai priklausančiose teritorijose. Remiantis vienu skaičiavimu, tik 15 % rytų Lenkijos gyventojų buvo lenkų tautybės. Naujoji sutartis pažeidė Lenkijos karinio aljanso su [[Ukrainos Liaudies Respublika]], vadovaujama [[Simonas Petliūra|Simono Petliūros]], sąlygas ([[Varšuvos sutartis]]), kurios draudė sudaryti vienašališką taiką. Tai pablogino Lenkijos ir ukrainiečių (palaikiusių Petliūrą) santykius. Ukrainiečiai manė, kad Lenkija išdavė sąjungininkę Ukrainą. Tuo vėliau pasinaudojo Ukrainos nacionalistų organizacija, tai prisidėjo prie didėjančios įtampos ir lenkų žudynių ketvirtame ir penktajame dešimtmetyje. Iki 1921 m. pabaigos dauguma Lenkijos sąjungininkų Ukrainoje, Baltarusijoje ir [[Baltagvardiečiai|Rusijos]] baltųjų pajėgų buvo sunaikintos sovietų pajėgų arba kirto sieną į Lenkiją ir nusiginklavo.
 
'''[[Lietuvos istorinė kartografija|Daugiau…]]'''
Pasak baltarusių istoriko [[Andrius Savčenko|Andriaus Savčenko]], naujoji rytinė Lenkijos siena buvo „kariniu požiūriu nesaugi ir ekonomiškai neperspektyvi“. Taip pat ji kėlė etninius neramumus, nes susidariusios mažumos Lenkijoje buvo per didelės, kad jas būtų galima ignoruoti ar nutautinti, ir per mažos, kad gautų norimą autonomiją.
 
'''[[Rygos taikos sutartis (1921 m.)|Daugiau…]]'''
 
<noinclude>[[Kategorija:Pirmo puslapio skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude>
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Vikiprojektas:Savaitės_straipsnis/Straipsnis"