22:07, 6 sausio 2007 versija taisyti RokasT (aptarimas \| indėlis) 347 keitimai S tikslinama nuoroda ← Prieš tai darytas keitimas		02:47, 5 balandžio 2007 versija taisyti anuliuoti Lang-Bot-as (aptarimas \| indėlis) 106 625 keitimai S Automatinis brūkšnių taisymas Kitas pakeitimas →
Eilutė 6: Pirmieji istoriniuose šaltiniuose užfiksuoti elektros tyrimai siekia [[1753]] m., kai [[VU\|Vilniaus universiteto]] profesorius, matematikas, astronomas ir architektas [[Tomas Žebrauskas]] pademonstravo elektros mašiną ir jos sukeltą iškrovą. [[1854]] m. nutiesus [[Peterburgas\|Peterburgo]] – [[Varšuva\|Varšuvos]] [[telegrafas\|telegrafo]] liniją, buvo pradėti naudoti cheminiai elektros energijos šaltiniai. Vilnius XIX a. buvo svarbus [[Rusija\|Rusijos]] imperijos šiaurės vakarų krašto pramoninis, strateginis ir administracinis centras. [[1862]] m. per Vilnių nutiesus geležinkelį, ūkinis ir politinis miesto gyvenimas dar labiau pagyvėjo. [[1864]] m. generalgubernatoriaus [[Michailas Muravjovas\|M. Muravjovo]] iniciatyva Vilniuje įrengtas gatvių apšvietimas -– pastatyti pirmieji 44 dujiniai žibintai. Pirmoji centrinė elektrinė buvo pastatyta [[Niujorkas\|Niujorke]] [[1882]] m. [[Vilnius\|Vilniuje]] [[1897]] m. nedidelė elektros stotis buvo įrengta, M. Jelenskio name Jurgio prospekte (dabar Gedimino pr. 19). [[1900]] m. neoficialiai nuolatinės srovės 30 A, 125 V, 1354 aps./min. generatorių, kurį suko 6 AG žibalinis variklis, buvo įsirengęs pirklys Girša Janovas. Panašios elektros stotys netrukus buvo pastatytos generolo leitenanto Kukelio name [[Antakalnis (Vilnius)\|Antakalnyje]], grafo [[Juozapas Tiškevičius\|J.Tiškevičiaus]] dvare prie [[Trakai\|Trakų]]. [[1902]] m. 12,5 kW 110 V nuolatinės srovės generatorius, kurį suko 20 AG žibalinis variklis, buvo įrengtas Vilniaus miesto salės (dabar [[Valstybinė filharmonija]]) pirmame aukšte. Salę apšvietė 42 elektriniai šviestuvai. Tais pačiais metais savo elektros stotį įsirengė ir Vilniaus geležinkelio stotis. Eilutė 18: Buvo paskelbtas konkursas, kuriame dalyvavo daug užsienio firmų. [[1901]] m. rugpjūčio mėn. prasidėjo elektrinės statyba. Statybai ūkio būdu vadovavo Vilniaus miesto inžinierius [[Vladas Malinauskas]]. Gatvių apšvietimui įrengti buvo pasitelktas rangovas: firma „Shukert and Co“. Pagrindinis pastatas baigtas [[1902]] m. sausio mėn., o dar po metų, 1903 m. [[sausio 17]] d. baigta montuoti įranga ir nutiestas skirstomasis tinklas. 1903 m. [[sausio 22]] d. elektrinę ir tinklus priėmė Vilniaus gubernijos valdybos komisija. Elektrinė kainavo 680 000 rublių. Priėmimo akte detaliai aprašyti visi elektrinės įrengimai, jų techninės charakteristikos. Elektrinės pastatas buvo dviejų dalių, kurios skyrėsi ir architektūriškai. Vieno aukšto pastate įrengta mašinų salė (numatant vietą 4 garo mašinoms) ir katilinė (numatant vietą 5 garo katilams). Po mašinų sale tokio pat dydžio rūsys, kuriame patalpinti garo kondensatoriai bei garo ir vandens vamzdynai. Trijų aukštų pastato pirmame aukšte įrengta elektrinės raštinė, antrame -– elektrinės viršininko, vyr. mechaniko ir vyr. energetiko butai, trečiame -– [[akumuliatorius\|akumuliatorių]] baterija, pusrūsyje -– penki butai žemesnio rango personalui. Elektrinėje buvo valgykla, remonto dirbtuvės ir kuro sandėlis. Pastatas suprojektuotas taip, kad mašinų salę, katilinę bei kuro sandėlį būtų galima išplėsti. Katilinėje buvo įrengti du po 235 kv. m kaitinamo paviršiaus 10 atmosferų slėgio Bormano katilai, mašinų salėje dvi po 350 AG (257 kW) 125 aps./min. horizontalios Ortveino ir Karasinskio firmos [[Garo mašina\|garo mašinos]] su 250 kW galios 440V AEG [[Elektros generatorius\|generatoriais]], 3 garo siurbliai, vandens mechaninių ir cheminių priemaišų valytuvas. Siurblių našumas -– 1,5 tūkst. kibirų vandens per valandą. Garo vamzdžiai apskaičiuoti visai elektrinės galiai -– 1,7 AG. Vandenį elektrinė galėjo imti iš upės arba iš artezinio šulinio. Visose elektrinės patalpose iš pat pradžių buvo įrengtas garinis šildymas, t. y. pirmasis centrinis šildymas Lietuvoje. Tuo metu tai buvo moderniška elektrinė. Į ją praktikai buvo siunčiami studentai iš Peterburgo imperatoriaus [[Aleksandras III\|Aleksandro III]] elektrotechnikos instituto. [[1906]] m. ant administracinio pastato bokštelio pastatyta skulptoriaus A.Balzukevičiaus skulptūra „Elektra“ -– moteris su laurų vainiku ant galvos, dešinėje rankoje laikanti žibintą su elektros lempute, o iškelta kairioji -– skelbia naujos šviesos eros pradžią. Prie jos kojų parkritęs elektros šviesos apakintas vyras -– kairiąja ranka prisidengęs akis, o dešiniąja numeta gęstantį fakelą. [[1957]] m. ji buvo nugriauta, o [[1994]] m. atstatyta (autorius -– skulptorius Petras Mazūras). == Veikla == 1903 m. [[vasario 14]] d. Vilniaus viešoji centrinė elektrinė buvo atidaryta. Iš pradžių ji dirbo tik piko valandomis, o dieną elektra buvo tiekiama iš akumuliatorių baterijos (ją sudarė 266 elementai). Elektros energijos nuostoliai tais metais elektrinėje sudarė 9,6%, o bendri elektrinės ir tinklo nuostoliai -– 13,55%. [[1904]] m. Vilniaus gatvėse jau degė 189 elektros lemputės, prie elektros tinklo buvo prijungti 264 namai. Nuo [[1910]] m. elektrinė jau veikė visą parą. [[1912]] m. vartotojų skaičiui išaugus iki 1660, įrengiama pirmoji Lietuvoje 1290 AG [[garo turbina]] ir 950 kW generatorius. Katilai buvo kūrenami [[Donbasas\|Donbaso]] anglimi, kuri iki [[1940]] m. iš geležinkelio stoties buvo vežama arkliais trisdešimčia vežimų, į kuriuos kraudavo po 1,5 t. akmens anglies. Už elektrinės tiekiamą energiją buvo mokama pagal vartojimo valandas. Iki 200 valandų reikėjo mokėti 30 kapeikų už kWh, virš 400 valandų tik 15 kap., o vartojantieji virš 2000 valandų, gavo net 25 proc. nuolaidą. Elektra gamybos tikslams buvo parduodama po 10-12 kap. už kWh. Eilutė 40: Rekonstravus elektrinę ir skirstomąjį tinklą, elektrinė dirbo labai ekonomiškai. Augo ir elektros energijos gamyba. Jeigu 1921 m. Vilniuje buvo pagaminta 3,3 mln. kWh energijos, tai [[1926]] m. – 5,0, 1928 m. – 6,3, [[1930]] m. – 7,5, [[1935]] m. – 9,1, [[1939]] m. – 13,7, o 1940 m. net 15,2 mln. kWh energijos. 1937 m. elektrinės metinis biudžetas siekė 4 mln. zlotų. Tiesa, palyginus su Lietuvos miestais, vienam gyventojui elektros energijos teko labai mažai – 1923 m. – 27 kW, 1937 m. – 57 kW, arba 3 kartus mažiau, negu [[Šiauliai\|Šiauliuose]], 4 kartus mažiau, negu [[Kaunas\|Kaune]] ir 6 kartus mažiau, negu [[Klaipėda\|Klaipėdoje]]. 1925 m. elektra buvo teikiama 2150, 1933 m.- 3550, o 1937 m. -5160 namų. 1937 m. elektrinė turėjo 25,8 tūkst. abonentų ir 30,7 tūkst. elektros skaitiklių. Vis daugiau elektros energijos reikėjo ir augančiai pramonei. 1927 m. Vilniuje iš viso suvartota 5,8 mln. kWh elektros energijos; iš to skaičiaus pramonėje -– 0,28 mln. kWh. 1938 m. iš viso suvartota 12,3 mln. kWh, iš jų pramonėje -– 3,4 mln. kWh, bendras suvartotos elektros energijos kiekis padidėjo 2,5 karto, o pramonės -– net 12,5 karto. Didžiausi elektros energijos vartotojai pramonėje buvo spaustuvės ir radijo aparatų gamykla. 1 kWh vidutinė kaina 1937 m. buvo 0,31 zloto. Elektrinė, tokiomis kainomis realizuodama savo produkciją, davė milžinišką pelną miesto savivaldybei, jos pelnas buvo didžiausias iš visų miesto pramonės įmonių. Eilutė 50: [[1944]] m. artėjant Raudonajai armijai, vokiečių okupacinė valdžia pareikalavo elektrinės įrengimus demontuoti ir išgabenti į Vokietiją, tačiau patys energetikai stengėsi elektrinę išsaugoti, todėl įsakymų nevykdė. Besitraukiantys vokiečiai, nespėję demontuoti ir išgabenti įrengimų, [[liepos 7]] d. elektrinę iš dalies susprogdino. Atstatymas truko pusantrų metų ir tik [[1946]] m. [[gruodžio 24]] d. pradėjo veikti viena 1 800 kW galios garo turbina ir vienas 13 t/h našumo garo katilas. 1947 m. jau veikė visa ir dabar mašinų salėje esanti technika – Babkoks -– Wilkoks 18 t/h našumo garo katilas ir iš Leningrado gautas 3 600 kW galios generatorius bei iš [[Prūsija\|Rytų Prūsijos]] pargabenta [[1911]] m. gamybos AEG firmos turbina. Elektrinės atstatyme didelį vaidmenį atliko tuometinis Lietuvos energetinės sistemos vyr. inžinierius [[Antanas Gruodis]] ir Vilniaus energetikos rajono vyr. inžinierius M. Sargautis. Iki [[1951]] m. ši elektrinė buvo pagrindinė ir vienintelė elektros gamintoja Vilniaus mieste. 1951 m. pastačius naują elektrinę ([[Vilniaus šiluminė elektrinė\|TE-2]]), senoji Vilniaus centrinė elektrinė tapo jos padaliniu. 1953 m. elektrinė įjungta į [[Lietuvos energetika\|Lietuvos energetinę]] sistemą. [[1961]] m. elektrinės garo katilai rekonstruoti ir pritaikyti kūrenti dujomis. [[1962]] m. Antroji turbina buvo rekonstruota, pritaikant šilumos tiekimui. Turbinos rotoriaus užpakalinės dalies lopetėlės buvo nupjautos, o į kondensatorių vietoj cirkuliacinio vandens paduodamas iš šiluminių trasų grįžtantis vanduo. Sumažėjo turbinų pajėgumas, tačiau žymiai pagerėjo jų darbo ekonomiškumas. Šiluma, kuri anksčiau su cirkuliaciniu vandeniu būdavo išmetama į Nerį, dabar keliavo į gamyklas ir gyventojų butus. [[1963]] m. pastačius [[Elektrėnai\|Elektrėnų]] [[Lietuvos elektrinė\| elektrinę]], senoji Vilniaus miesto centrinė elektrinė prarado svarbą elektros energijos tiekimo sistemoje, bet persiorientavo į šilumos tiekimą miestui. 1963 -– [[1964]] m pastatyti du 100 Gcal/h našumo vandens šildymo katilai, kurie tiekė šilumą Kalvarijų, [[Ukmergė]]s gatvių vartotojams bei visam [[Žirmūnai (Vilnius)\|Žirmūnų]] mikrorajonui. [[1981]] m. elektrinės turbogeneratoriai buvo sustabdyti, nes įrengimai susidėvėjo, o juos remontuoti buvo netikslinga. Nuo 1903 iki 1981 m. elektrinė pagamino 1 064 milijardų kWh elektros energijos. == Muziejaus įkūrimas == Eilutė 60: [[1982]] m. Lietuvos kultūros ministerija paskelbė, kad Vilniaus centrinė elektrinė yra vietinės reikšmės technikos istorijos paminklas, saugomas valstybės. [[1985]] m. TE-I buvo perduota Vilniaus šilumos tinklams. [[1997]] m. buvo sustabdyti garo katilai, tiekę garą pramonės įmonėms, [[1998]] m. sustabdyti ir vandens šildymo katilai. [[2000]] m. AB „[[Lietuvos energija]]“ ir SPAB Vilniaus šilumos tinklai sudarė sutartį dėl Lietuvos energetikos muziejaus steigimo Vilniaus centrinės elektrinės patalpose. [[2002]] m. [[lapkričio 29]] d. pasirašyta Viešosios įstaigos Lietuvos energetikos muziejus steigimo sutartis. Steigėjai -– [[Vilniaus miesto savivaldybė]], [[Nacionalinė elektros energetikos asociacija]] (NEEA) ir [[Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija]] (LŠTA). [[2003]] m. [[vasario 15]] d. Lietuvos energetikos muziejaus atidarymo diena sutapo su Vilniaus elektrinės 100-mečio minėjimu. == Elektrinės direktoriai == ~~1902 - 1924~~1902–1924 m. -– Viktoras Nevodničianskijus ~~1924 - 1940~~1924–1940 m. -– Julius Glatmanas [[1941]] – 1944 m. -– Ivanas Larionovas 1946 -– [[1948]] m. -– Ipolitas Špakovskijus ~~1948 - 1951~~1948–1951 m. -– Jurijus Glachovskojus 1951 -– [[1973]] m. -– Aleksandras Markinas 1973 -– [[1983]] m. -– Vitalijus Radzevičius 1983 -– [[1985]] m. -– Rimvydas Rukšėnas 1985 -– [[1993]] m. -– Vincas Dambrauskas 1993 -– [[1997]] m. -– Romualdas Pocius 1997 -– [[1999]] m. ir [[2000]] -– 2002 m. [[Bronius Cicėnas]] ~~1999 - 2000~~1999–2000 m. -– [[Vytautas Stasiūnas]] [[Category:Šiluminės elektrinės\|Vilniaus centrinė elektrinė]]

Vilniaus elektrinė: Skirtumas tarp puslapio versijų