Varšuvos mūšis (1920 m.): Skirtumas tarp puslapio versijų

105 pridėti baitai ,  prieš 10 mėnesių
S
S (skydelių nebedatuojam)
}}
 
'''Varšuvos mūšis''', dar vadinamas ''stebuklu prie Vyslos'' (lenk. ''cud nad Wisłą'') - – lemiamas [[Lenkijos-sovietų karas|Lenkijos ir Rusijos TSFR karo]] mūšis, kurio metu [[Lenkija]] sugebėjo sustabdyti [[Raudonoji armija|Raudonosios armijos]] ekspansiją į vakarus bei padėjo išsaugoti šalies nepriklausomybę. Lenkijos ir Rusijos TSFR karui pasibaigus, remiantis [[1921]]  m. [[Rygos taikos sutartis (1921)|Rygos taikos sutartimi]], Lenkijai atiteko vakarų [[Ukraina|Ukrainos]] ir vakarų [[Baltarusija|Baltarusijos]] teritorijos.
 
== Apžvalga ==
Po [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] [[Lenkija]] stengėsi išsaugoti naujai atgautą nepriklausomybę, galutinai prarastą [[1795]]  m., kai po paskutiniojo [[Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas|padalijimo]] jos teritorijos buvo padalintos tarp [[Austrija-Vengrija|Austrijos-Vengrijos]], [[Prūsija|Prūsijos]] ir [[Rusijos imperija|Rusijos]]. Lenkija siekė atgauti prarastas teritorijas ir sukurti [[Tarpjūris|Tarpjūrio]] federacinę valstybę.<ref name="Dparker"> David Parker, The Tragedy of Great Power Politics, W.W. Norton & Company, 2001, ISBN 0-393-02025-8, [https://books.google.lt/books?vid=ISBN0393020258&id=9kg3geTnQ0wC&pg=PA194&lpg=PA194&redir_esc=y#v=onepage&q&f=false Google Print, p. 194]</ref>
 
Tuo pačiu metu, [[1919]]  m., [[Rusijos pilietinis karas|Rusijos pilietiniame kare]] persvarą įgijo [[Bolševikas|bolševikai]].<ref name="Dparker"/> [[Leninas|Vladimiras Leninas]] manė, jog per Lenkiją [[komunizmas]] paplistų ir į [[Vidurio Europa|Vidurio]] bei [[Vakarų Europa|Vakarų Europą]], o karas tarp Lenkijos ir [[Tarybų Sąjunga|Tarybų sąjungos]] taptų puikia proga išbandyti [[Raudonoji armija|Raudonosios armijos]] jėgą. Bolševikų vadovas savo kalbose teigė, kad "revoliucija„revoliucija turi pasiekti Vakarų Europą ant Rusijos karių [[durtuvas|durtuvų]]" ir pažymėdavo, kad "trumpiausias kelias į [[Berlynas|Berlyną]] ir [[Paryžius|Paryžių]] veda per [[Varšuva|Varšuvą]]. "<ref name="Davies_WERS-29">  Davies, Norman, White Eagle, Red Star: The Polish–Soviet War, 1919–20, (St. Martin'sMartin’s Press, 1972.) p. 29</ref>
 
Konfliktas prasidėjo, kai Lenkijos maršalas [[Juzefas Pilsudskis]] [[1920]]  m. [[balandžio 21]] d. sudarė sąjungą su [[Ukraina|Ukrainos]] [[prezidentas|prezidentu]] [[Simonas Petliūra|Simonu Petliūra]]. Jų jungtinės pajėgos [[gegužės 7]] d. išlaisvino [[Kijevas|Kijevą]]. Abi pusės buvo įsitraukusios į [[Lenkijos-Ukrainos karas|Lenkijos-Ukrainos karą]], ir reiškė savo pretenzijas į šalies teritorijas. Po pralaimėjimų [[1919]]  m. pradžioje, Raudonoji armija pradėjo sėkmingai priešintis Lenkijos kareiviams, ir [[1920]]  m. pradžioje kontrpuolimo metu lenkai buvo priversti trauktis iš Kijevo. Metų viduryje užsienio stebėtojai reiškė nuomonę, kad Lenkijos valstybė turėtų netrukus žlugti.<ref name="Lukowski"> Jerzy Lukowski, Hubert Zawadzki, A Concise History of Poland, Cambridge University Press, ISBN 0-521-55917-0, [https://books.google.lt/books?vid=ISBN0521559170&id=NpMxTvBuWHYC&pg=PA203&lpg=PA203&dq=Polish+independence+1920&sig=UPANmW8JC1oZuaBL6mx2o-6xExw&redir_esc=y#v=onepage&q=Polish%20independence%201920&f=false Google Print], p.203</ref> Rusija paragino savo karius masiškai traukti Lenkijos sostinės link. Jos užėmimas turėjo tapti dideliu propagandiniu laimėjimu, pakirsiančiu lenkų moralę ir paskatinančiu komunistinius sukilimus kitose šalyse bei leisiančiu Raudonajai armijai prisijungti prie komunsitinės [[Lapkričio revoliucija|vokiečių revoliucijos]].
 
1920  m. birželio pradžioje [[Semionas Budionas|Semiono Budiono]] vadovaujama 1-oji kavalerijos armija prasiveržė pro Lenkijos pajėgų linijas.<ref name="Lawrynowicz">Witold Lawrynowicz, Battle Of Warsaw 1920; A detailed write-up, with bibliography [https://web.archive.org/web/20120118065334/http://www.hetmanusa.org/engarticle1.html Archyvuota versija] 2012-01-18 Wayback Machine projektas.</ref> Budiono laimėjimas sukėlė ir kitų lenkų frontų žlugimą. 1920  m. [[liepos 4]] d. [[Michailas Tuchačevskis|Michailo Tuchačevskio]] vadovaujamas Vakarų frontas pradėjo puolimą [[Baltarusija|Baltarusijoje]] nuo [[Berezina|Berezinos]] upės, priversdamas lenkų pajėgas trauktis. [[Liepos 19]] d. Raudonoji armija užėmė [[Gardinas|Gardiną]], o [[liepos 28]] d. pasiekė [[Balstogė|Balstogę]]. [[Liepos 22]] d. buvo užimta [[Bresto tvirtovė]].<ref name="Lawrynowicz"/>
 
== Pajėgos ==
 
=== Lenkija ===
[[FileVaizdas:Jozef Pilsudski1.jpg|thumb|right|Lenkijos pajėgų vadas [[Juzefas Pilsudskis]]]]
3 frontai (''Šiaurės, Centrinis, Pietų''), 7 armijos, iš viso 32 daliniai: 47&nbsp;000 pėstininkų, 2&nbsp;000 kavalerijos, 730 kulkosvaidžių, 192 artilerijos [[baterija (dalinys)|baterijos]] ir keli [[tankas|tankai]], daugiausia [[Renault FT|FT-17]].{{Šaltinis}}
 
<!--SCROLL DOWN-->
{|border="0" cellspacing="0" cellpadding="2" style="text-align:center;border:1px solid #ccc;"
|+ style="font-weight: bold; " | Lenkijos kariuomenė
|-valign="top" style="background:#ccc;"
! width="110px" style="font-weight:normal" | Šiaurės frontas <br /><small>[[Józef Haller de Hallenburg|Haller]]</small> !! width="110px" style="font-weight:normal" | Centrinis frontas <br /><small>[[Edward Rydz-Śmigły|Rydz-Śmigły]]</small> !! width="110px" style="font-weight:normal" | Pietų frontas <br /><small>[[Wacław Iwaszkiewicz|Iwaszkiewicz]]</small>
 
Frontai:
* Šiaurės frontas: 250&nbsp; km., nuo [[Rytų Prūsijos provincija|Rytų Prūsijos]], palei [[Vysla|Vyslą]], iki [[Modlinas|Modlino]]:
** 5-oji armija
** 1-oji armija  – [[Varšuva]]
** 2-oji armija  – Varšuva
* Centrinis frontas:
** 4-oji armija  – tarp [[Deblinas|Deblino]] ir [[Kockas|Kocko]]
** 3-oji armija  – tarp Kocko pietų ir [[Brodai|Brodų]]
* Pietų frontas  – tarp Brodų ir [[Dniestras|Dniestro]] upės{{Šaltinis}}
 
=== Sovietų Sąjunga ===
[[FileVaizdas:Tukhachevsky-mikhail-2.jpg|thumb|right|100|Sovietų pajėgų vadas [[Michailas Tuchačevskis]]]]
 
{|border="0" cellspacing="0" cellpadding="2" style="text-align:center;border:1px solid #ccc;"
|+ style="font-weight: bold; " | [[Raudonoji armija]]
|-valign="top" style="background:#ccc;"
! width="300px" style="font-weight:normal" | Vakarų frontas <br /><small>[[Michailas Tuchačevskis|Tuchačevskis]]</small>
|}
 
== Mūšio planai ==
Michailas Tuchačevskis planavo apsupti Varšuvą kertant Vyslos upę netoli [[Vloclavek]]o, atakuodamas iš šiaurės vakarų. Turėdamas 24 divizijas keturiose armijose, jis planavo pakartoti klasikinį Ivano Paškevičiaus manevrą, panaudotą [[1831 m. sukilimas|1831  m. sukilimo]] metu, kai šis kirto Vyslą prie [[Torunė]]s ir beveik nestabdomas nukeliavo iki Varšuvos, kur sukilimas buvo nuslopintas.<ref name="Erickson"> John Erickson (2001). [https://books.google.lt/books?id=rgkSxFpKmIsC&q=Warsaw+1920&pg=PA87&redir_esc=y#v=snippet&q=Warsaw%201920&f=false "Before„Before the Gates of Warsaw: 1920"1920“]. The Soviet High Command: A Military-Political History, 1918–1941. Frank Cass. pp. 84–90. ISBN 978-0-7146-5178-1.</ref> Šis taktinis žingsnis taip pat atkirstų Lenkijos pajėgas nuo [[Gdanskas|Gdansko]], vienintelio [[uostas|uosto]], iš kurio galėjo būti atgabenti ginklai ir kitos būtinos priemonės.<ref name="Szczep"> Szczepański, Janusz. "Kontrowersje„Kontrowersje Wokół Bitwy Warszanskiej 1920 Roku"Roku“. (Varšuvos mūšio 1920  m. kontroversijos). [https://web.archive.org/web/20080514154822/http://www.mowiawieki.pl/artykul.html?id_artykul=404 Archyvuota versija] 2008-05-14.</ref>
 
Pagrindinė Rusijos plano silpnybė - – prasta pietinės atšakos gynyba, kurią turėjo užtikrinti Pinsko pelkės ir silpnoji ''Mozyrska'' grupė. Ją sudarė 57 pėstininkų divizija (8000 žmonių), jungianti du sovietų frontus (dauguma Rusijos pietvakarių fronto tuo metu buvo įsitraukusį į [[Lvovo mūšis (1920)|Lvovo mūšį]]).<ref name="Lawrynowicz" />
 
Istorikas Norman Davies teigia, kad sovietų pralaimėjimą visų pirma sukėlė jų vangus judėjimas Varšuvos link. Tuo tarpu lenkai judėjo greitai, todėl kiekviena uždelsta diena sovietams buvo nepalanki. Be to, rusų Pietų fronto ir iš trijų armijų sudaryto Pietvakarių fronto tarpusavio komunikacija buvo prasta.<ref>Norman Davies, "The Soviet Command and the Battle of Warsaw, " ''Soviet Studies'' (1972) 573–585 p.</ref>
Pagrindinė Rusijos plano silpnybė - prasta pietinės atšakos gynyba, kurią turėjo užtikrinti Pinsko pelkės ir silpnoji ''Mozyrska'' grupė. Ją sudarė 57 pėstininkų divizija (8000 žmonių), jungianti du sovietų frontus (dauguma Rusijos pietvakarių fronto tuo metu buvo įsitraukusį į [[Lvovo mūšis (1920)|Lvovo mūšį]]).<ref name="Lawrynowicz" />
 
== Mūšio eiga ==
Istorikas Norman Davies teigia, kad sovietų pralaimėjimą visų pirma sukėlė jų vangus judėjimas Varšuvos link. Tuo tarpu lenkai judėjo greitai, todėl kiekviena uždelsta diena sovietams buvo nepalanki. Be to, rusų Pietų fronto ir iš trijų armijų sudaryto Pietvakarių fronto tarpusavio komunikacija buvo prasta.<ref>Norman Davies, "The Soviet Command and the Battle of Warsaw," ''Soviet Studies'' (1972) 573–585 p.</ref>
 
=== Pirmoji fazė ===
==Mūšio eiga==
[[FileVaizdas:Battle of Warsaw - Phase 1 - en.svg|thumb|250px|left|Pozicijos prieš mūšį]]
===Pirmoji fazė===
Raudonajai armija žygiuojant į priekį, jos kavalerija kartu su 4-ąja armija kirto [[Vkra|Vkros]] upę eidama link Vloclaveko. Tuo tarpu 15-oji ir 3-oji armijos artėjo prie [[Modlino tvirtovė]]s, 16-oji - – prie Varšuvos. Galutinis Rusijos puolimas prasidėjo [[rugpjūčio 12]] d.<ref name=milhist44>Robin D. S. Higham, Frederick W. Kagan, The military history of the Soviet Union, Palgrave Macmillan, 2002 ISBN 0-312-29398-4, [https://books.google.lt/books?id=ZBNrnEcRNjsC&pg=PA44&dq=communications+own+soviet+battle+warsaw+1920&lr=&redir_esc=y Google Print, p. 44]</ref> Sovietų 16-oji armija atakavo [[Radzyminas|Radzymino]] miestą, kurį kitą dieną užėmė.d.<ref name=milhist44/> Ši pradinė Raudonosios armijos sėkmė paskatino Pilsudskį paankstinti savo planus 24 valandomis.{{šaltinis}}
[[File:Battle of Warsaw - Phase 1 - en.svg|thumb|250px|left|Pozicijos prieš mūšį]]
Raudonajai armija žygiuojant į priekį, jos kavalerija kartu su 4-ąja armija kirto [[Vkra|Vkros]] upę eidama link Vloclaveko. Tuo tarpu 15-oji ir 3-oji armijos artėjo prie [[Modlino tvirtovė]]s, 16-oji - prie Varšuvos. Galutinis Rusijos puolimas prasidėjo [[rugpjūčio 12]] d.<ref name=milhist44>Robin D. S. Higham, Frederick W. Kagan, The military history of the Soviet Union, Palgrave Macmillan, 2002 ISBN 0-312-29398-4, [https://books.google.lt/books?id=ZBNrnEcRNjsC&pg=PA44&dq=communications+own+soviet+battle+warsaw+1920&lr=&redir_esc=y Google Print, p. 44]</ref> Sovietų 16-oji armija atakavo [[Radzyminas|Radzymino]] miestą, kurį kitą dieną užėmė.d.<ref name=milhist44/> Ši pradinė Raudonosios armijos sėkmė paskatino Pilsudskį paankstinti savo planus 24 valandomis.{{šaltinis}}
 
Pirmasis mūšio etapas prasidėjo rugpjūčio 12 d., kai Raudonoji armija atakavo Pragos (Varšuvos miesto rajoną) prieštiltį. Aršių kovų metų Radzyminas keletą kartų buvo užimamas skirtingų pusių. Dauguma diplomatų paliko Varšuvą, mieste liko tik [[Didžioji Britanija|Didžiosios Britanijos]] ir [[Vatikanas|Vatikano]] ambasadoriai.<ref name="Lawrynowicz"/> [[Rugpjūčio 14]] d. Radzyminą užėmė Raudonoji armija, o Vladislovo Sikorskio 5-osios armijos linijos buvo pralaužtos. Ji buvo priversta kovoti su trimis sovietų armijomis vien metu: 3-ąja, 4-ąja ir 15-ąja. Modlino sektorius buvo sustiprintas atsarginiais kariais, dėl kurių pastiprinimo lenkų 5-oji kariuomenė išlaikė savo pozicijas iki aušros.{{šaltinis}}
Tuo pačiu metu Francišeko Latiniko vadovaujama Lenkijos 1-oji armija priešinosi tiesioginiam Varšuvos užpuolimui. Bandymas išlaikyti Radzyminą privertė Jozefą Halerį, Lenkų vakarinio fronto vadą, paankstinti 5-osios armijos kontrataką.<ref name="Lawrynowicz"/>
 
Tuo metu Pilsudskis baiginėjo kontrpuolimo planus. Jis nusprendė prižiūrėti ataką. Tam, kad galėtų pilnai susikoncentruoti į karines užduotis bei tam, kad jo mirties atveju valstybė nebūtų paralyžiuota, atsistatydino iš visų valstybinių funkcijų.<ref name="Lawrynowicz"/> [[Rugpjūčio 12]] d. ir [[rugpjūčio 15]] d. lankydamas 4-osios armijos pajėgas, esančias apie 100  km į pietus nuo Varšuvos, jis sugebėjo sustiprinti kariuomenės moralę.<ref name="Lawrynowicz"/>
 
=== Antroji fazė ===
Raudonosios armijos 27-oji pėstininkų divizija pasiekė Izabelino kaimą, 13  km į šiaurės vakarus nuo Varšuvos, tačiau tai buvo arčiausiai sostinės priartėjusios rusų pajėgos.<ref name="Lawrynowicz"/>
[[FileVaizdas:Battle of Warsaw - Phase 2.png|thumb|250px|Antroji mūšio fazė: lenkų kontrataka]]
 
Tuchačevskis, būdamas tikras, kad viskas vyksta pagal planą, pateko į Pilsudskio spąstus.<ref name="Lawrynowicz"/> Be to, Budionas, vadovavęs 1-ajai Kavalerijos armijai, kurios lenkų vadas bijojo labiausiai, nesilaikė Tuchačevskio įsakymų reikalaujančių, kad Budiono vadovaujami kareiviai judėtų link Varšuvos iš pietų. Budionas, paveiktas generolo Aleksandro Iljičiaus Jegorovo ir tuometinio pietvakarių fronto politinio komisaro pareigas užimančio [[Josifas Stalinas|Josifo Stalino]], šiems įsakymams pasipriešino.<ref name="Lawrynowicz"/><ref name=milhist44/> Stalinas, siekdamas asmeninės šlovės, norėjo užimti apgultą Lvovą, svarbų pramoninį centrą. Galiausiai Budiono pajėgos išžygiavo ne į Varšuvą, o į Lvovą, todėl mūšyje nedalyvavo.<ref name=milhist44/>
 
Lenkijos kariuomenė kontratakavo [[rugpjūčio 14]] d., kirsdama Vkros upę, kur susidūrė su 3-osios ir 15-osios armijų technologiškai ir kiekybiškai pranašesnėmis pajėgomis.<ref name=milhist44/> Ši kova prie Nasielsko miesto tęsėsi iki [[rugpjūčio 15]] d., gyvenvietė buvo beveik visiškai sunaikinta. Tačiau sovietų žygis link Varšuvos ir Modlino buvo sustabdytas [[rugpjūčio 15]] d. vakare, kai lenkai atgavo Radzyminą. Tai ryškiai sustiprino Lenkijos kareivių moralę.<ref name="PWN:wojna">(lenk.) Wojna polsko-bolszewicka [https://web.archive.org/web/20131111103019/http://encyklopedia.pwn.pl/haslo.php?id=3997498 Archyvuota versija] 2013-11-11 Wayback Machine. Internetowa encyklopedia PWN.</ref>
 
Po to Sikorskio vadovaujama 5-oji armija, remiama visų negausių lenkų turimų motorizuotų vienetų (tankų, šarvuotų automobilių, netgi dviejų šarvuotų traukinių) nustūmė išsekusius Raudonosios armijos kareivius toliau nuo Varšuvos. Ji sparčiai judėjo 30 kilometrų per dieną greičiu, taip sutrukdydama sovietams persigrupuoti ir pradėti naujus manevrus.<ref name="Szczep"/>
 
=== Trečioji fazė ===
[[Rugpjūčio 16]] d. Pilsudskio vadovaujama Lenkijos puolimo grupė pradėjo žygį į šiaurę nuo [[Vepšas|Vepšo]] upės, kur susidūrė su ''Mozyrska'' grupe, prieš kelis mėnesius nugalėjusią lenkus Kijevo operacijos metu. Tačiau tuo metu pasraroji jau buvo praradusi dalį savo karių ir ženkliai sumažėjo. Pirmą kontratakos dieną tik vienas iš penkių Lenkijos padalinių pranešė apie pasipriešinimą, o likusieji keturi, palaikomi kavalerijos brigados, sugebėjo įveikti 45 kilometrus. Atėjus vakarui buvo išlaisvintas [[Vlodava|Vlodavos]] miestas, o sovietų 16-osios armijos ryšių ir tiekimo linijos buvo nutrauktos. Šie ankstyvieji laimėjimai nustebino net Pilsudskį. Puolimo grupė per 36 valandas užėmė apie 70 kilometrų. Kaip ir buvo planuota, ji pralaužė ir atskyrė sovietų frontus, nesusidurdama su dideliu pasipriešinimu. ''Mozyrska'' grupė buvo nugalėta pirmąją Lenkijos kontratakos dieną, lenkų kariuomenei pavyko sudaryti didelį plyšį tarp sovietų frontų. Išnaudodama šią situaciją, dvi armijos tęsė puolimą, nugalėdamos nustebusį ir suglumusį priešą.<ref name="Szczep"/><ref name="Lawrynowicz"/><ref name="PWN:wojna"/>
 
[[Rugpjūčio 18]] d. Tuchačevskis savo būstinėje [[Minskas|Minske]], maždaug 500  km į rytus nuo Varšuvos, suprato pralaimėjimo mastą ir greitai įsakė Raudonajai armijai trauktis ir persigrupuoti. Jis norėjo ištiesinti priekinę fronto liniją, pagerinti logistiką, atgauti iniciatyvą ir vėl išstumti lenkus, tačiau situacija buvo nepataisoma. Jo įsakymai per vėlai pasiekė karius, kai kurie nepasiekė jų iš viso. 3-asis kavalerijos korpusas toliau judėjo [[Pamarė]]s link, kur juos pasiekė sovietus nustūmusi ir į ataką perėjusi 5-oji armija. Lenkijos 1-oji legionierių pėstininkų divizija, siekdama neleisti priešui persigrupuoti, pradėjo žygį iš Liubartuvo į [[Balstogė|Balstogę]], per 6 dienas nužygiuodama 262  km.<ref name="Lawrynowicz"/> Per šį laikotarpį padalinys tik du kartus sutiko priešininko karius. Spartus žygis neleido sovietų 16-ajai armijai susijungti su pastiprinimais ir privertė didžiąją padalinio karių dalį pasiduoti.<ref name="Lawrynowicz"/>
 
Priekiniame sovietų fronte prasidėjo chaosas. Kai kurie daliniai tęsė kovą ir norėjo pasiekti Varšuvą, kiti padrikai pasitraukė.<ref name="Cisek">Janusz Cisek (2002). [https://books.google.lt/books?id=hNuGZOGk6UoC&pg=PA141&redir_esc=y#v=onepage&q&f=false Kosciuszko, We Are Here!: American Pilots of the Kosciuszko Squadron in Defense of Poland, 1919–1921.] McFarland & Company. p. 141. ISBN 978-0-7864-1240-2.</ref> Tuchačevskis prarado ryšį su dauguma savo pajėgų. Tik 15-oji armija išliko organizuota bei stengėsi paklusti Tuchačevskio įsakymams, apsaugodama 4-osios armijos atsitraukimą. Tačiau ir ji [[rugpjūčio 19]] ir [[rugpjūčio 20|20]] d. buvo nugalėta. Tuchačevskis neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik įsakyti visoms pajėgoms atsitraukti.<ref name="Lawrynowicz" /><ref name="PWN:wojna" />
 
== Pasekmės ==
[[FileVaizdas:Powazki 1920.JPG|thumb|Varšuvos mūšyje kritusių lenkų kareivių kapai, [[Povonzkų kapinės]]e, Varšuvoje]]
[[FileVaizdas:Józef Piłsudski and Józef Haller after victory in battle of Warsaw in 1920.png|thumb|Juzefas Pilsudskis ir Jozefas Haleris po Varšuvos mūšio, 1920  m.]]
Nors lenkai sugebėjo laimėti ir nustumti rusus, Pilsudskio planas pergudrauti ir apsupti Raudonąją armiją nepavyko. [[Liepos 4]] d. Varšuvos link pajudėjo keturios Šiaurės vakarų fronto armijos. Po pradinių laimėjimų rugpjūčio pabaigoje trys iš jų  – 4-oji, 15-oji ir 16-oji, taip pat didelė 3-ojo kavalerijos korpuso dalis buvo suskilusios, likusieji kareiviai buvo paimti į nelaisvę arba trumpam [[Internavimas|internuoti]] po to, kai kirto sieną su Vokietija [[Rytų Prūsijos provincija|Rytų Prūsijoje]]. 3-oji armija buvo paveikta mažiausiai - – jos atsitraukimo greitis buvo didelis, todėl lenkai jų nepasivijo.<ref name="Lawrynowicz"/>
 
Raudonosios armijos nuostoliai: apie 15000 mirusių, 500 dingusių, 10000 sužeistų ir 65000 paimti į nelaisvę.<ref name="Lawrynowicz"/>
 
Lenkijos nuostoliai: apie 4500 mirusių, 22000 sužeistų, 10000 dingusių. Skaičiuojama, kad 25000-30000 rusų kareivių pavyko pasiekti Vokietijos sieną. Ją kirtę, buvo trumpam internuoti, o po to paleidžiami (ginklus ir kitą įrangą privalėjo palikti). Lenkams pavyko perimti 231 artilerijos ginklą ir 1023 kulkosvaidžius.<ref name="Lawrynowicz"/>
 
Raudonosios armijos pietų pajėgos buvo nukreiptos, tad grėsmės Lenkijai nekėlė. [[Semionas Budionas|Semiono Budiono]] 1-oji kavalerijos armija, apgulusi [[Lvovas|Lvovą]], [[rugpjūčio 31]] d. buvo sumušta [[Komaruvo mūšis (1920)|Komaruvo mūšyje]]. Iki 1920  m. spalio vidurio Lenkijos pajėgos pasiekė [[Ternopilis|Ternopilio]]-[[Dubnas|Dubno]]-[[Minskas|Minsko]]-[[Drisa|Drisos]] liniją.{{šaltinis}}
 
Tuchačevskiui galiausiai pavyko pertvarkyti savo į rytus atsitraukiančias pajėgas, bet iniciatyvos neperėmė. Rugsėjį jis įtvirtino naują gynybinę liniją prie [[Gardinas|Gardino]]. Norėdama ją pralaužti, Lenkijos armija kovojo [[Nemuno upės mūšis|Nemuno upės mūšyje]] (rugsėjo 15-22 d.), kur ir vėl nugalėjo Raudonąją armiją. Po mūšio prie Ščaros upės abi konflikto pusės buvo išvargusios. [[Spalio 12]] d., spaudžiant [[Prancūzija|Prancūzijai]] ir [[Didžioji Britanija|Didžiajai Britanijai]], pasirašytas ugnies nutraukimo susitarimas. Kovos baigėsi iki [[spalio 18]] d., o [[1921]]  m. [[kovo 18]] d. buvo pasirašyta [[Rygos taikos sutartis]].{{šaltinis}}
 
Bolševikų propaganda prieš Varšuvos mūšį teigė, kad Lenkijos pralaimėjimas yra neišvengiamas ir tapsiantis kibirkštimi, nuo kurios Lenkijoje, Vokietijoje ir kitose Pirmojo pasaulinio karo metu nuniokotose [[Europa|Europos]] šalyse prasidės komunistinės revoliucijos. Tačiau sovietams pralaimėjus, jų bandymas nuversti [[Lietuva|Lietuvos]] vyriausybę (tai planuota padaryti rugpjūtį) turėjo būti atšauktas.<ref>Lesčius, Vytautas (2004). Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920 (PDF). Vilnius, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija p. 296. ISBN 978-9955-423-23-2.</ref>Šis Raudonosios armijos pralaimėjimas buvo nepalankus tokius planus rėmusiems Rusijos politikams (ypač [[Leninas|Leninui]]).
 
Lenkijos seimo narys Stanislovas Stronskis pirmasis pavartojo apibūdinimą "Stebuklas„Stebuklas prie Vyslos"Vyslos“ (lenk. ''Cud nad Wisłą''), taip norėdamas pabrėžti, kad nesutinka su Pilsudskio anksčiau vartotu "Ukrainos„Ukrainos nuotykis"nuotykis“. Stronskio apibūdinimą pamėgo patriotiškai nusiteikę lenkai, neįžvelgę jame seimo nario ironijos.<ref name="Głos">{{cite journal|last=Frątczak|first=Sławomir Z.|language=pl|url=http://www.glos.com.pl/Archiwum_nowe/Rok+2005/032/strona/Cud.html|journal=[[Głos (1991)|Głos]]|issue=32/2005|year=2005|title=Cud nad Wisłą|access-date=|url-status = dead|archive-url=https://web.archive.org/web/20070708173639/http://www.glos.com.pl/Archiwum_nowe/Rok%202005/032/strona/Cud.html|archive-date=2007-07-08}}</ref>
 
=== Rusijos šifrai ===
 
Remiantis [[2005]]  m. Lenkijos centriniame kariniame archyve rastais dokumentais, Lenkijos kriptologai išsiaiškino Rusijos šifrus [[1919]]  m. rugsėjo mėnesį. Kai kurios pergalės Lenkijos-Rusijos kare, ne tik Varšuvos mūšis, buvo laimėtos ir iššifravimo dėka. Leitenantas [[Jan Kowalewski]] už šifrų iššifrafimą [[1921]] gavo [[Virtuti Militari]] ordiną.<ref>(lenk.)Paweł Wroński, [https://wyborcza.pl/7,75248,2855976.html?disableRedirects=true "Sensacyjne„Sensacyjne odkrycie: Nie było cudu nad Wisłą"Wisłą“] ("A„A Remarkable Discovery: There Was No Miracle at the Vistula"Vistula“), Gazeta Wyborcza.</ref><ref>Jan Bury, [https://www.tandfonline.com/doi/abs/10.1080/0161-110491892872 "Polish„Polish Codebreaking during the Russo-Polish War of 1919–1920"1919–1920“] Cryptologia (2004  m.) 193–203 p.</ref>
 
== Šaltiniai ==