[[XIX amžiaus 8-asisas dešimtmetis|XIX a. 8-ame dešimtmetyje]] indoeuropeistikos srityje tapo svarbūs vadinamieji [[jaunagramatikiai]] ({{de|Junggrammatiker}}). Taip juos praminė priešininkai, bet vėliau šis vardas prarado neigiamą atspalvį ir įsitvirtino kaip šios krypties atstovų pavadinimas. Jaunagramatikiams priklauso [[Augustas Leskynas|A. Leskynas]] ({{de|A. Leskien}}), H. Osthofas ({{de| H. Osthoff}}), [[Karl Brugmann|K. Brugmanas]] ({{de|K. Brugmann}}), H. Paulas ({{de|H. Paul}}) ir B. Delbriukas ({{de|B. Delbrück}}). Jaunagramatikių idėjos gimė [[Leipcigo universitetas|Leipcigo universitete]]. Jaunagramtikiai teigė, kad svarbu atsižvelgti ne tik į senųjų kalbų raštijos paminklus, bet ir nagrinėti dabartinių kalbų bei jų tarmių duomenis. Be to, jaunagramatikiai ragino telktis ne vien į prokalbės rekonstrukciją, bet ir daug dėmesio skirti kalbų istorijai apskritai. Svarbiu jaunagramatikių pasiekimu laikoma tai, kad jie įvedė sampratą griežto fonetinio dėsnio, kuriam netaikomos išimtys ir kuris galioja mechaniškai, o ne priklauso nuo kalbėtojo valios. Be to, jaunagramatikiai suformulavo pokyčių pagal analogiją sąvoką, kuri įgalina paaiškinti daugybę tariamų fonetinio dėsnio išimčių.<ref>{{cite book|last=Алпатов|first= В. М.|title=История лингвистических учений|edition=4-е, исправленное и дополненное|publisher=Языки славянской культуры|date=2005|location=М.|pages=92-98|isbn=5-9551-0077-6}}</ref>
[[Vaizdas:Ferdinand de Saussure by Jullien.png|thumb|right|150px|[[Ferdinand de Saussure]] (1857–1913)]]
