Meidži restauracija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Tolmintonis (aptarimas | indėlis)
→‎Padariniai: Pataisytas stilius
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems Išplėstinis redagavimas mobiliajame
Tolmintonis (aptarimas | indėlis)
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems Išplėstinis redagavimas mobiliajame
Eilutė 25:
== Motyvai ==
 
Meidži Restauracijosrestauracijai atsirastivykdyti buvo kelios priežastys. Japonija buvo atsilikusi nuo Europos valstybių. Tai išryškėjo, kai iš JAV į Japoniją atvyko Komodoras Matjusas C. Peris su sutartimi, reikalaujančia atidaryti Japonijos uostus prekybai. Peris atvyko su karo laivų armada, kurios ginkluotė ir technologija gerokai pranoko japonų. Meidži Restauracijos vadovai atkūrė imperatoriaus valdžią, kad sustiprintų Japoniją prieš [[Kolonializmas|kolonizacijos]] keliamą pavojų tuo laikotarpiu. Taip užbaigta [[Sakoku]] era (išorinės ryšių politika, gyvavusi apie 250 metų, skiriant mirties bausmę užsieniečiams, kurie kirto Japonijos sieną ar Japonijos piliečiams, kurie buvo išvykę iš Japonijos). Žodis „Meidži“ reiškia „šviesus valdymas“  ir jo tikslas buvo sujungti modernią pažangą su tradicinėmis rytų vertybėmis.<ref>Hunt, Lynn, Thomas R. Martin, Barbara H. Rosenwein, R. Po-chia Hsia et al.. The Making of the West, Peoples and Cultures. Vol. C. 3rd ed. Boston: Bedford/ St. Martin's, 2009. 712-13.</ref>
 
Pagrindiniai lyderiai – Ito Hirobumi, Matsukata Masayaoshi, Kido Takayoshi, Itagaki Taisuke, Yamagata Aritomo, Mori Arinori, Okubo Toshimici ir Yamaguchi Naoyoshi. [[Mori Arinori]] vadovavo įžymių intelektualų grupei, kuri 1873 m. sukūrė Šešių Meidži bendruomenę, kurios tikslas buvo toliau tęsti „civilizacijos ir švietimo skatinimą“ pasitelkus modernias moralines vertybes bei idėjas. Tačiau, restauracijos metu, politinė valdžia perėjo iš Tokugawa Šiogunato prie oligarchijos, kuriai vadovavo minėti asmenys. Didžiausią įtaką turėjo lyderiai iš Satsuma provincijos ([[Okubo Toshimichi]] ir [[Saigo Takamori]]) ir Čiošiu provincijos ([[Ito Hirobumi]], [[Yamagata Aritomo]] ir [[Kido Takayoshi]]). Tokia padėtis atspindėjo tradicinę imperinio valdymo praktiką - Japonijos valdovas yra dvasinis šalies autoritetas, o ministrai valdo šalį pasitelkdami Imperatoriaus vardą.