Vergovė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems Išplėstinis redagavimas mobiliajame |
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems Išplėstinis redagavimas mobiliajame |
||
Eilutė 74:
==== Senovės Roma====
[[Senovės Roma|Senovės Romos]] visuomenė buvo viena iš labiausiai išvystytų vergovinių santvarkų pasaulio istorijoje. [[Romėnų vergija]] pasižymėjo istoriniu tęstinumu su didelio masto vergų įsitraukimu į šalies ekonominę ir socialinę veiklą. Romėnams priklausė viena iš sudėtingiausių ir istoriškai įtakingiausių vergijos teisinių sistemų.<ref>Bradley, K. R. (2003), 'Slavery', ''The Oxford Classical Dictionary'', Oxford: Oxford Press, 1415-1417.</ref> Neturint tikslių demografinių duomenų, nėra sutariama dėl apytikriai nustatomų vergų skaičiaus. Tikėtina, kad didžiausias vergų skaičius gyveno romėnų Italijoje vėlyvosios [[Romos respublika|respublikos]] ir [[Principatas|principato]] laikais. Tada jie galėjo sudaryti nuo 8
Anksčiausi patikimi liudijimai apie vergus [[Senovės Roma|Romoje]] yra žinomi iš [[Dvylikos lentelių įstatymai|Dvylikos lentelių įstatymų]] ([[450 m. pr. m. e.]]). Šis įstatymų rinkinys įteisino [[skolinė vergovė|skolinę vergiją]], taip pat numatė galimybę skolas negrąžinančius romėnus parduoti į vergovę kaimyniniuose kraštuose. Tikėtina, kad jau penktajame amžiuje romėnai turėjo nuostatas apie galimą vergų [[Manumisija|išlaisvinimą (manumisiją)]] ir įtraukimą į laisvų gyventojų gretas.<ref>Crawford, M. H. (1996), ''Roman Statutes'', 2, London.</ref>
Eilutė 82:
Įstatymiškai vergai buvo vergvaldžių nuosavybė. Savininkai galėjo savo vergus įdarbinti, parduoti, iškeisti, nuomoti ir išnaudoti. Vergai nebuvo ginami įstatymų, tačiau tikėtina, kad tam tikri paprotiniai ir visuomeniniai nuostatai ribojo vergvaldžių savivalę.
Pasak teisės normų, romėnų vergai sudarė vienalytę visuomenės grupę.
Tikroji vergų visuomeninė padėtis buvo itin įvairi. Ji priklausė nuo vergų išsilavinimo, padėties vergvaldžių šeimynoje ir jų savininkų sprendimų. Aiškiausiai skirtumai buvo tarp miestuose ir žemės ūkyje įdarbintų vergų. Miesto vergai gyveno savo šeimininkų namų ūkiuose, dažnai dirbdavo vietinėje prekyboje ir amatuose. Turtingųjų romėnų namų ūkiai buvo aptarnaujami išskirtinai didelio skaičiaus vergų su itin specifinėmis pareigomis. Tokiose šeimynose vergų gausa buvo laikoma priimtina prabangos išraiška. Apie žemės ūkyje dirbusius vergus žinoma mažiau. Didžiausias vergų įdarbinimo mastas buvo romėnų [[latifundija|latifundijose]]. Vis dėlto dauguma jų dirbo vidutiniuose ir mažuose kaimiškų šeimynų ūkiuose.
Romėnų vergovinė santvarka išsiskyrė savita vergų išlaisvinimo tradicija - [[manumisija]] ([[lotynų kalba|lot.]] ''manumissio''). Vergvaldžiams buvo leidžiama išlaisvinti jų nuosavybėje esančius vergus. Po teisiškai atlikto išlaisvinimo vergai išsyk tapdavo pilnateisiais Romos piliečiais. Nuo imperatoriaus [[Augustas|Augusto]] laikų, jų teisinė padėtis buvo pakeista suteikiant apribotas pilietines teises. Nors nėra žinoma tikslaus vergų išlaisvinimo masto, gausūs rašytiniai ir paminkliniai duomenys apie išlaisvintuosius vergus rodo, jog [[Romos respublika|vėlyvosios respublikos]] ir [[Principatas|principato]] laikais tai tapo dažnu reiškiniu.
{{Commons|Category:Slavery}}
|