Vergovė: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Senovės Roma|Senovės Romos]] visuomenė buvo viena iš labiausiai išvystytų vergovinių santvarkų pasaulio istorijoje. [[Romėnų vergija]] pasižymėjo istoriniu tęstinumu su didelio masto vergų įsitraukimu į šalies ekonominę ir socialinę veiklą. Romėnams priklausė viena iš sudėtingiausių ir istoriškai įtakingiausių vergijos teisinių sistemų.<ref>Bradley, K. R. (2003), 'Slavery', ''The Oxford Classical Dictionary'', Oxford: Oxford Press, 1415-1417.</ref> Neturint tikslių demografinių duomenų, nėra sutariama dėl apytikriai nustatomų vergų skaičiaus. Tikėtina, kad didžiausias vergų skaičius gyveno romėnų Italijoje vėlyvosios [[Romos respublika|respublikos]] ir [[Principatas|principato]] laikais. Tada jie galėjo sudaryti nuo 8 % iki 40 % bendro gyventojų skaičiaus.<ref>Scheidel, W. (2011), 'The Roman slave supply’, ''The Cambridge World History of Slavery, 1: The Ancient Mediterranean World'', K. Bradley, P. Cartledge, Cambridge: Cambridge University Press, 287-310.</ref>

Pasak teisės normų, romėnų vergai sudarė vienalytę visuomenės grupę. Didžiąja dalimi vergai buvo laikomi įstatymų užribyje (pavyzdžiui, jiems buvo draudžiama sudaryti santuokas ar būti turto savininkais). Vergams buvo nustatytos griežtesnės bausmės nei laisviems gyventojams. Jiems buvo draudžiama kreiptis į teisėtvarkos atstovus ir duoti bet kokius parodymus prieš savo šeimininkus. Oficialiai teismo pripažįstami vergų parodymai privalėjo būti imami kankinant liudijantį vergą. Vergai buvo įpareigoti ginti savo savininkus, net jei tai pareikalautų jų pačių mirtiesgyvybės.<ref>Watson, A. (1976), ''Rome of the Twelve Tables. Persons and Property'', Princeton and London: Princeton University Press.</ref>