01:54, 7 balandžio 2021 versija taisyti Andrejsmirnov97 (aptarimas \| indėlis) 140 keitimai →‎Senovės Graikija Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems Išplėstinis redagavimas mobiliajame ← Prieš tai darytas keitimas		02:20, 7 balandžio 2021 versija taisyti anuliuoti Andrejsmirnov97 (aptarimas \| indėlis) 140 keitimai →‎Senovės Roma Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems Išplėstinis redagavimas mobiliajame Kitas pakeitimas →
Eilutė 74: ==== Senovės Roma==== [[Senovės Roma\|Senovės Romos]] visuomenė buvo viena iš labiausiai išvystytų vergovinių santvarkų pasaulio istorijoje. [[Romėnų vergija]] pasižymėjo istoriniu tęstinumu su didelio masto vergų įsitraukimu į šalies ekonominę ir socialinę veiklą. Romėnams priklausė viena iš sudėtingiausių ir istoriškai įtakingiausių vergijos teisinių sistemų.<ref>Bradley, K. R. (2003), 'Slavery', ''The Oxford Classical Dictionary'', Oxford: Oxford Press, 1415-1417.</ref> Neturint tikslių demografinių duomenų, nėra sutariama dėl apytikriai nustatomų vergų skaičiaus. Tikėtina, kad didžiausias vergų skaičius gyveno romėnų Italijoje vėlyvosios [[Romos respublika\|respublikos]] ir [[Principatas\|principato]] laikais. Tada jie galėjo sudaryti nuo 8% iki 40% bendro gyventojų skaičiaus. Anksčiausi patikimi liudijimai apie vergus [[Senovės Roma\|Romoje]] yra žinomi iš [[Dvylikos lentelių įstatymai\|Dvylikos lentelių įstatymų]] ([[450 m. pr. m. e.]]). Šis įstatymų rinkinys įteisino [[skolinė vergovė\|skolinę vergiją]] , taip pat numatė galimybę skolas negrąžinančius romėnus parduoti į vergovę kaimyniniuose kraštuose. Tikėtina, kad jau penktajame amžiuje romėnai turėjo nuostatas apie galimą vergų [[Manumisija\|išlaisvinimą (manumisiją)]] ir įtraukimą į laisvų gyventojų gretas.<ref>Crawford, M. H. (1996), ''Roman Statutes'', 2, London.</ref> Didžiausia vergijos plėtra Romoje prasidėjo po romėnų pergalių [[Pūnų karai\|Pūnų karuose]]. Augant romėnų karinei ir ekonominei galiai, išaugo ir prekyba vergais. Vergai buvo grobiami ir parduodami ne tik karo metu. Dažnai vergų grobiamieji žygiai vykdavo imperijos pakraščiuose su pirklių užsiimančių vergų prekyba dalyvavimu. Eilutė 82: Įstatymiškai vergai buvo vergvaldžių nuosavybė. Savininkai galėjo savo vergus įdarbinti, parduoti, iškeisti, nuomoti ir išnaudoti. Vergai nebuvo ginami įstatymų, tačiau tikėtina, kad tam tikri paprotiniai ir visuomeniniai nuostatai ribojo vergvaldžių savivalę. Pasak teisės normų, romėnų vergai sudarė vienalytę visuomenės grupę. Didžiąja dalimi vergai buvo laikomi įstatymų užribyje (pavyzdžiui, jiems buvo draudžiama sudaryti santuokas ar būti turto savininkais). Vergams buvo nustatytos griežtesnės bausmės nei laisviems gyventojams. Jiems buvo draudžiama kreiptis į teisėtvarkos atstovus ir duoti bet kokius parodymus prieš savo šeimininkus. Oficialiai teismo pripažįstami vergų parodymai privalėjo būti imami kankinant liudijantį vergą. Vergai buvo įpareigoti ginti savo savininkus, net jei tai pareikalautų jų pačių mirties.<ref>Watson, A. (1976), ''Rome of the Twelve Tables. Persons and Property'', Princeton and London: Princeton University Press.</ref> {{Commons\|Category:Slavery}}

Vergovė: Skirtumas tarp puslapio versijų