Vergovė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Vaidila (aptarimas | indėlis)
Vaidila (aptarimas | indėlis)
Eilutė 37:
=== Vergovinė santvarka ===
 
Žmonijos istorijoje vergovinė santvarka buvo paplitusi daugelyje civilizuotų visuomenių. Rašytiniai šaltiniai liudija apie išsivysčiusias vergijos sistemas ankstyvojoje [[Mesopotamija|Mesopotamijoje]], [[Senovės Egiptas|senovės Egipte]], [[Viduržemio jūra|Viduržemio jūros]] regione, [[Kinijos istorija|senovės Kinijoje]], [[Korėjos istorija |Korėjoje]], [[Indijos istorija|Indijoje]], kolonijinėse [[Amerikos kolonizacija|Šiaurės ir Pietų Amerikos šalyse]].<ref>{{VLE|25|||[https://www.vle.lt/straipsnis/vergai/ Vergai]}}</ref><ref>{{Cite web|last=Coates|first=Ta-Nehisi|date=2011-09-06|title=The Slave Society Defined|url=https://www.theatlantic.com/personal/archive/2011/09/the-slave-society-defined/244581/|access-date=2021-04-06|website=[[The Atlantic]]}}</ref> [[Senasis Testamentas|Senojo]] ir [[Naujasis Testamentas|Naujojo Testamento]] pasakojimai mini plačiai visuomenėje paplitusią vergovę, kuri buvo laikoma priimtina tradicinės visuomenės apraiška.
 
[[Vaizdas:Une Dame d´une Fortune Ordinaire dans son Intérieur au Milieu de ses Habitudes Journalières, by Jean-Baptiste Debret 1823.jpg|thumb|350px|right|Prancūzų menininko [[Žanas-Baptistas Debre|Žano-Baptisto Debre]] tapybos darbas sukurtas jo kelionių po [[Brazilija|Braziliją]] laiku (nutapytas tarp 1816–1823 m.). ''Įprasto likimo dama savo namuose tarp jos kasdienių įpročių'' vaizduoja devyniolikotojo amžiaus pradžios kasdienybę Brazilijoje su vergais namų tarnystėje.]]
 
Pastebima, kad tik dalis vergovinių santvarkų pasižymėjo aukštu vergijos kaip visuomeninio instituto išsivystymu. 1980 m. veikale ''Senovės vergija ir moderni ideologija'', amerikiečių antikinės istorijos tyrinėtojas [[Mozis Finlis|Mozis Finlis]] pasiūlė išskirti penkias išsivysčiusias vergovinės santvarkos visuomenes.<ref>Finley, M. I. (1980), ''Ancient Slavery and Modern Ideology'', New York: The Viking Press.</ref> Jomis, Finlio nuomone, buvo [[Senovės Graikijos istorija|senovės Graikijos poliai]] (išskyrus [[Sparta|Spartą]]), [[Senovės Roma|senovės Roma]], [[Karibų jūra|Karibų jūros]] kolonijinės šalys, [[Brazilija|Brazilija]] ir [[Jungtinės Amerikos Valstijos|Šiaurės Amerikos]] pietų valstijos.<ref>{{Cite web|last=Coates|first=Ta-Nehisi|date=2011-09-06|title=The Slave Society Defined|url=https://www.theatlantic.com/personal/archive/2011/09/the-slave-society-defined/244581/|access-date=2021-04-06|website=[[The Atlantic]]}}</ref> Anglosaksiškuose šalyse, ypač antikinės istorijos srityje, Finlio penkių išsivysčiusių vergovinių santvarkų kanonas tapo bene įtakingiausia teorija vergijos istorijos studijose. Šiuolaikiniuose darbuose, Finlio teorija yra laikoma nors ir įtakinga, bet tik viena iš daugelio lyginamųjų istorinės vergijos vertinimų.
 
Vergovinės santvarkos, kurios pasiektų tvirtus teisinius ir socialinius pagrindus buvo retas visuomeninis reiškinys. Nors nėra bendro sutarimo, dažniausios aplinkybės leidžiančios visuomenei tapti pilnaverte vergovine santvarka reikalavo aukšto pavergtų žmonių skaičiaus, vergijos teisę užtikrinančių įstatymų ir institutų, svaraus vergų ekonominio indėlio ir paplitusios vergvaldinės kultūros.