Nikola Pusenas: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Vaizdas:Nicolas Poussin 079.jpg|thumb|right|220px|NikolaNikolos Puseno autoportretas., 1649 m., [[Berlyno paveikslų galerija]]]]

'''Nikola Pusenas''' ({{fr|Nicolas Poussin}}, [[1594]] m. [[birželio 15]] d. [[Les Andelys|LesLez AndelyjeAndeli]] − [[1665]] m. [[lapkričio 19]] d. [[Roma|Romoje]]) – XVII a. [[Prancūzai|prancūzų]] tapytojas. Vienas žymiausių prancūzų klasicistinių [[Barokas|baroko]] tapytojų.

[[1629]] m. dailininkas rimtai susirgo ir buvo Romoje slaugomas Žako Diugė šeimos, kurių dukrą Aną Mariją vėliau vedė. Kartu pasikeitė ir jo darbų kryptis, jis vis labiau pradėjo linkti link klasikinės renesanso dailės, visų pirma [[Rafaelis|Rafaelio]], pavyzdžio. 1632 m. N. Pusenas išrinktas Romos Šv. Luko akademijos nariu, 1634 m. gavo užsakymą iš Prancūzijos kardinolo [[Rišeljė]] sukurti seriją paveikslų bakchanalijų tema.<ref>[https://www.nga.gov/collection/artist-info.1798.html Frances Gage iš ''French Paintings of the Fifteenth through the Eighteenth Century'', 2009, p. 373-374]</ref> Maždaug tuo pat metu antikbarasantikvaras Kašianas dal Pocas (1588−1657) užsakė paveikslų seriją „Septynių sakramentų“ tema, iš kurių šeši išliko. N. Pusenas tikėjo ([[Antika|Antikos]]) „imitacijos“ doktrina ir tapė mitologines temas pagal [[Ovidijus|Ovidijų]]. Jis tapo „archeologu“, numizmatu, mokslininku. Pusenas naudojo mokslinius metodus, matavo statulas, nagrinėjo vazas, sarkofagus, mozaikas. Kartu jis tarsi izoliavosi nuo realybės. Iki [[1633]] m. buvo visaapimanti [[Ticianas|Ticiano]] įtaka. Vėliau Pusenas susidomėjo [[Senasis Testamentas|Senojo testamento]] ir istoriniais siužetais („''Aukso veršio garbinimas''“, [[1635]] m., ''[[Londono nacionalinė galerija'']]). Kai Ticiano įtaka išblėso, išryškėjo dar griežtesnis klasicizmas, atitinkantis vėlyvąjį [[Rafaelis|Rafaelį]]. Pusenas bandė išreikšti emocijas gestais, poza ir veidų išraiška.

[[1640]]−[[1642]] m. N. Pusenas gyveno Paryžiuje, buvo [[Liudvikas XIII|Liudviko XIII]] vyriausiasis rūmų dailininkas. Čia jis puošė altorius ir kūrė karališkų spaudinių titulinius puslapius. VienaVienas sjojo pagrindinių drabų buvo Didžiosios galerijos dekoravimo darbai [[Luvras|Luvre]]. Tikriausiai šis darbas, įtraukęs daugelį pagalbininkų, nepatiko dailininkui. Paryžiuje N. Pusenas buvo sutiktas su pavydu ir intrigomis, tad pasiteisinęs poreikiu parsigabenti žmoną 1642 m. rugsėjo mėn. jis grįžo į Romą, kur ir nugyveno likusį gyvenimą. 1642 m. mirus Rišeljė ir 1643 m. Liudvikui XIII-ajam jam taip ir nebeprireikė pratęsti projektų Prancūzijoje. 1648 m. dailininkas pradėjo tapyti seriją peizažų, kurie laikomi ypač reikšmingais suformuojant klasikinio peizažo žanrą.<ref>[https://www.britannica.com/biography/Nicolas-Poussin Richard Verdi, ''Encyclopaedia Britannica'', 2015 m.]</ref> Reikšmingiausiais jo vėlyvosios kūrybos darbais yra 1660−1664 m. atlikta „Keturių metų laikų“ paveikslų serija. N. Pusenas mirė [[1665]] m. [[lapkričio 19]] d. Romoje, buvo palaidotas ''San Lorenzo in Lucina'' bažnyčioje.

[[Vaizdas:Nicolas Poussin - L'Enlèvement des Sabines (1634-5).jpg|thumb|right|300px260px|Sabinių„Sabinių pagrobimaspagrobimas“, apie 1635 m., [[Metropoliteno meno muziejus]], [[Niujorkas]]]]

Kitą Puseno darbų grupę sudaro „''BakchanaliaBakchanalija''“, „''Floros triumfas''“, „''Jupiterio vaikystė''“. Čia Pusenas pasireiškė kaip ritmo genijus. Tai tarsi tapybos muzika.