|
[[Vaizdas:LVA_Turlavas_pagasts_COA.png|miniatiūra|244x244px| Kuršių kilmingojo atvaizdas Turlavos valsčiaus herbe]]
[[Vaizdas:Lydia Koidula A-37-3152.jpg|thumb|L. Koidula]]
'''Kuršių kilmingieji''' arba '''kuršių karaliai,''' ([[Vokiečių kalba|vokiečių]] žemaičių: ''Cursken konyngh'', {{lv|Kuršu ķoniņi}}) – [[Kuršiai|kuršių]] diduomenės palikuoniai, gyvenę [[Kuršas|Kuršo]] laisvuosiuose 7 kaimuose – Kiuonincieme, Kalėjcieme, Plikiuose, Ziemelcieme (Turlavos valsčiuje), Dragūncieme (Rumbos valsčiuje), Viesalgcieme (Snėpelės valsčiuje) ir Sausgalcieme (Padurės valsčiuje), kurie kaip [[Vasalas|vasalai]] buvo pavaldūs [[Livonijos ordinas|Livonijos ordinui]], iš kurio gavo [[Feodas|feodų]] (lenų) raštus, už tarnybą Ordino kariuomenėje jiems buvo suteikta nemažai privilegijų ir žemės. Latviškas žodis ''ķoniņš'' yra senovinis žodis, kuris reiškė karalių – nuo žodžio ''ķēniņš'', o šis kilęs nuo vokiečių žodžio ''Koenig''.
'''Lidija Koidula''' ({{et|Lydia Koidula}}, tikr. ''Lydia Emilie Florentine Jannsen'', nuo [[1873]] m. ''Michelson''; [[1843]] m. [[gruodžio 24]] d. [[Vendra|Vendroje]], dab. [[Pernu apskritis|Pernu apskr.]], [[Estija|Estijoje]] – [[1886]] m. [[rugpjūčio 11]] d. [[Kronštatas|Kronštate]], dab. [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburge]]) – [[estai|estų]] poetė, prozininkė, estų [[dramaturgija|dramaturgijos]] pradininkė. Jos veikla ir kūryba buvo artima tautinio išsivadavimo idėjoms. Buvo susijusi su įtakingu radikalu [[Carl Robert Jakobson|Karlu Jakobsonu]] (1841–1882) ir nacionalinio [[epas|epo]] „[[Kalevo sūnus]]“ rašytoju [[Friedrich Reinhold Kreutzwald|Frydrichu Kroicvaldu]] (1803–1882).
2015 m. buvo išleista istoriko Agrio Dzenio knyga „Kuršo kilmingieji ir kiti feodai Vakarų Latvijoje“, o 2019 m. – autorių straipsnių rinkinys. Lietuvoje [[Kuršiai|kuršių]] kilmingieji XV–XVII a. perėjo į bajorų luomą, dažniausiai gyveno [[Bajorkaimis|bajorkaimiuose]]. Lietuvoje šis klausimas išsamiai dar nėra tyrinėtas.
Jos literatūrinis slapyvardis „Lidija Koidula“ estų kalba reiškia „Aušros Lidija“. Tokį jai suteikė rašytojas K. Jakobsonas. Ji taip pat dažnai vadinama „Koidulaulik“ - „Aušros dainininkė“.
Apie kuršių kilmingųjų kilmę nėra išlikę rašytinių šaltinių duomenų. Tačiau kuršių kilmingųjų giminių palikuonis galima laikyti senų vietinių kilmingųjų giminių paveldėtojais. [[Eiliuotoji Livonijos kronika|Eiliuotoje Livonijos kronikoje]] minimi [[Kuršiai|kuršių]] kilmingieji vasalai, dalyvavę XIII a. [[Livonijos ordinas|Livonijos ordino]] kryžiaus žygiuose prieš [[Žemaičiai|žemaičius]], [[Lietuviai|lietuvius]] ir [[Žiemgaliai|žiemgalius]]. XVI a. pradžioje minimi kuršių kariai, dalyvavę Ordino kariuomenės žygiuose prieš [[Maskvos Didžioji Kunigaikštystė|Maskvos didžiąją kunigaikštystę]]. Notaras Johanas Reneris iš [[Brėmenas|Brėmeno]], 1556–1561 m. [[Livonijos karas|Livonijos karo]] metu gyvenęs [[Kuršas|Kurše]], „kuršių kilminguosius“ laikė pagonių senųjų kuršių kilmingųjų palikuoniais, kuriems Ordinas po sukilimo numalšinimo paliko valdyti tėvų žemę
L. Koidula mokėsi [[Pernu]] mergaičių gimnazijoje. Ją baigusi padėjo savo tėvui [[Johann Voldemar Jannsen|Johanui Jansenui]] leisti laikraštį „Pärnu Postimees“. Vėliau šeimai persikėlus į [[Tartu]], nuo [[1863 ]] m. dirbo didžiausiame estų laikraštyje „Eesti Postimees“. Be savo kūrybos, spausdino rašinius abiejuose tėvo leidiniuose.
'''[[ LydiaKuršių Koidulakilmingieji|Daugiau…]]''' ▼[[1873]] m. ji ištekėjo už Livonijos kariuomenės gydytojo Eduardo Michelsono ir persikėlė į Kronštatą, Rusijos karinio jūrų laivyno bazę šalia [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburgo]]. [[1876]]–[[1878]] m. Michelsonai lankėsi [[Breslau]], [[Strasbūras|Strasbūre]] ir [[Viena|Vienoje]]. L. Koidula Kronštate gyveno 13 metų, tačiau, nepaisant to, kad vasaras leido Estijoje, ji visada ilgėjosi namų. L. Koidula buvo trijų vaikų motina. Mirė nuo krūties vėžio [[1886]] m. [[rugpjūčio 11]] d. Paskutinis jos eilėraštis buvo „Enne surma- Eestimaale!“ (Prieš mirtį, į Estiją!).
L. Koidulos kūryboje buvo neišvengiama vokiečių kultūros įtaka. [[Baltvokiečiai]] šiame regione išlaikė hegemoniją nuo [[XIII a.]], taigi ir [[XIX a.]] laikotarpio Estijoje vokiečių kalba buvo mokymo ir inteligentijos kalba. Kaip ir jos tėvas, išvertė sentimentalios vokiečių prozos, poezijos ir dramos kūrinių. Estijos literatūros tradiciją, kurią pradėjo F. Kroicvaldas, tęsė L. Koidula. Ji savo kūryboje drąsiai ir plačiai vartojo estų kalbą, kuria tuomet dažniausiai rašyti mokymo ar religiniai tekstai, praktiniai patarimai valstiečiams, linksmos populiarios istorijos. L. Koidula sėkmingai vartojo liaudies kalbą, norėdama išreikšti emocijas, tuo prieštaraudama kolonijinei nuomonei, kad estų kalba buvo neišsivysčiusi komunikavimo priemonė.
▲'''[[Lydia Koidula|Daugiau…]]'''
<noinclude>[[Kategorija:Pirmo puslapio skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude>
|
