Pasaka: Skirtumas tarp puslapio versijų

{{tvarkomas}}

 

 

Pasakos tyrinėjamos kultūrologų, sociologų ir psichologų. Folkloristai niekada nelaikė šio žanro ugdomosios, etinės paskirties pagrindine. Pasakos vien tiktai vaikų žanru tapo sunykus natūraliai pasakojimo tradicijai, pradėjus jas užrašinėti. Jose dažnai pasitaiko pernelyg žiaurių, neestetiškų vaizdų, paveldėtų dar iš tų laikų, kai šie kūriniai buvo suaugusiųjų pasakojimų repertuaro dalis. Psichoanalitikai tyrinėja teigiamą ir neigiamą pasakų įtaką vaikams, psichologinius pasakos aspektus. Kartais pasakos traktuojamos kaip žiaurumą skatinantys ar mažus vaikus bauginantys kūriniai, tačiau dažniausiai pabrėžiama pasakų moralinio ugdymo vertė.<ref>Kerbelytė, Bronislava. Tautosakos poetika: mokymo priemonė etnologijos specialybės studentams. Kaunas: VDU leidykla, 2005, p. 152-168. [https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/252/1/ISBN9955120800.pdf PDF]</ref><ref>Šlekonytė, Jūratė. Ar mums reikia pasakų? Atsakymą duoda Bruno Bettelheimas: recenzija. Tautosakos darbai, 2018, 55, p. 223-229. [https://www.lituanistika.lt/content/80992 LDB] [http://www.llti.lt/failai/TD55_internetui-223-229(1).pdf PDF]</ref><ref>Sadauskienė, Jurga. Žmonės ir gyvūnai lietuvių pasakose: didaktiniai ir psichologiniai aspektai. Tautosakos darbai, 2018, 56, p. 59-83. [https://www.lituanistika.lt/content/77550 LDB] [http://www.llti.lt/failai/TD56-49-73.pdf PDF]</ref>

 

 

== Išnašos ==