Pasaka: Skirtumas tarp puslapio versijų

31 baitas pašalintas ,  prieš 1 metus
nėra keitimo aprašymo
No edit summary
No edit summary
{{tvarkomas}}
 
'''Pasaka''' – pasakojamasis fantastinis kūrinys priskiriamas tautosakos žanrui. <ref>Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012, ISBN 978-609-411-079-5</ref><ref name="VLE">{{VLE|XVII|||[https://www.vle.lt/straipsnis/pasaka/ Pasaka]}}</ref> Dauguma pasakų yra tarptautinės, tačiau skiriasi jų variacijos, sutinkami įvairiose tautose analogiški elementai, jų deriniai, pasitaiko didžiuliuose arealuose paplitusių iš esmės sutampančių siužetų. Pavyzdžiui, žymi [[Lietuva|Lietuvoje]] pasaka „[[Eglė žalčių karalienė]]“ panašių motyvų savo [[tautosaka|tautosakoje]] turi [[baltai]], [[rytų slavai|slavai]], [[finougrai]].
 
Pasakos tyrinėjamos kultūrologų, sociologų ir psichologų. Folkloristai niekada nelaikė šio žanro ugdomosios, etinės paskirties pagrindine. Pasakos vien tiktai vaikų žanru tapo sunykus natūraliai pasakojimo tradicijai, pradėjus jas užrašinėti. Jose dažnai pasitaiko pernelyg žiaurių, neestetiškų vaizdų, paveldėtų dar iš tų laikų, kai šie kūriniai buvo suaugusiųjų pasakojimų repertuaro dalis. Psichoanalitikai tyrinėja teigiamą ir neigiamą pasakų įtaką vaikams, psichologinius pasakos aspektus. Kartais pasakos traktuojamos kaip žiaurumą skatinantys ar mažus vaikus bauginantys kūriniai, tačiau dažniausiai pabrėžiama pasakų moralinio ugdymo vertė.<ref>Kerbelytė, Bronislava. Tautosakos poetika: mokymo priemonė etnologijos specialybės studentams. Kaunas: VDU leidykla, 2005, p. 152-168. [https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/252/1/ISBN9955120800.pdf PDF]</ref><ref>Šlekonytė, Jūratė. Ar mums reikia pasakų? Atsakymą duoda Bruno Bettelheimas: recenzija. Tautosakos darbai, 2018, 55, p. 223-229. [https://www.lituanistika.lt/content/80992 LDB] [http://www.llti.lt/failai/TD55_internetui-223-229(1).pdf PDF]</ref><ref>Sadauskienė, Jurga. Žmonės ir gyvūnai lietuvių pasakose: didaktiniai ir psichologiniai aspektai. Tautosakos darbai, 2018, 56, p. 59-83. [https://www.lituanistika.lt/content/77550 LDB] [http://www.llti.lt/failai/TD56-49-73.pdf PDF]</ref>
Dauguma pasakų yra tarptautinės, tačiau skiriasi jų variacijos, sutinkami įvairiose tautose analogiški elementai, jų deriniai, pasitaiko didžiuliuose arealuose paplitusių iš esmės sutampančių siužetų. Pavyzdžiui, žymi [[Lietuva|Lietuvoje]] pasaka „[[Eglė žalčių karalienė]]“ panašių motyvų savo [[tautosaka|tautosakoje]] turi [[baltai]], [[rytų slavai|slavai]], [[finougrai]].
 
Daugelio tyrinėtojų manymu, mitinės pasaulėjautos silpnėjimas skatino pasakos raidą. Mitai virsta pasakomis kuomet nutraukiamas mito ir ritualo tiesioginio ryšis. Gausu tyrinėjimų, skirtų pasakos ir mito santykiui, pasakų simbolių, motyvų, siužetų, struktūros sąsajoms su [[iniciacija|įšventinimų]], vedybų ir kitais ritualais. Stebuklų pasakų veikėjų demitologizacija siejama su jų antropomorfizacija. Pastarosioms būdinga gyvūnų bei gamtos objektų antropomorfizavimas. Pasakos apie gyvūnus ir dalies stebuklų pasakų fantastinių elementų kilmė siejama su totemistinėmis pažiūromis. Toteminių personažų desakralizavimas išsaugant jų zoomorfiškumą, manoma, galėjo būti viena prielaidų pasakų apie gyvūnus formavimuisi.
 
Pasakos tyrinėjamos kultūrologų, sociologų ir psichologų. Folkloristai niekada nelaikė šio žanro ugdomosios, etinės paskirties pagrindine. Pasakos vien tiktai vaikų žanru tapo sunykus natūraliai pasakojimo tradicijai, pradėjus jas užrašinėti. Jose dažnai pasitaiko pernelyg žiaurių, neestetiškų vaizdų, paveldėtų dar iš tų laikų, kai šie kūriniai buvo suaugusiųjų pasakojimų repertuaro dalis. Psichoanalitikai tyrinėja teigiamą ir neigiamą pasakų įtaką vaikams, psichologinius pasakos aspektus. Kartais pasakos traktuojamos kaip žiaurumą skatinantys ar mažus vaikus bauginantys kūriniai, tačiau dažniausiai pabrėžiama pasakų moralinio ugdymo vertė.
 
<ref>Kerbelytė, Bronislava. Tautosakos poetika: mokymo priemonė etnologijos specialybės studentams. Kaunas: VDU leidykla, 2005, p. 152-168. [https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/252/1/ISBN9955120800.pdf PDF]</ref> <ref>Šlekonytė, Jūratė. Ar mums reikia pasakų? Atsakymą duoda Bruno Bettelheimas: recenzija. Tautosakos darbai, 2018, 55, p. 223-229. [https://www.lituanistika.lt/content/80992 LDB] [http://www.llti.lt/failai/TD55_internetui-223-229(1).pdf PDF]</ref>
 
 
Daugelio tyrinėtojų manymu, mitinės pasaulėjautos silpnėjimas skatino pasakos raidą. Mitai virsta pasakomis kuomet nutraukiamas mito ir ritualo tiesioginio ryšis. Gausu tyrinėjimų, skirtų pasakos ir mito santykiui, pasakų simbolių, motyvų, siužetų, struktūros sąsajoms su [[iniciacija|įšventinimų]], vedybų ir kitais ritualais. Stebuklų pasakų veikėjų demitologizacija siejama su jų antropomorfizacija. Pastarosioms būdinga gyvūnų bei gamtos objektų antropomorfizavimas. Pasakos apie gyvūnus ir dalies stebuklų pasakų fantastinių elementų kilmė siejama su totemistinėmis pažiūromis. Toteminių personažų desakralizavimas išsaugant jų zoomorfiškumą, manoma, galėjo būti viena prielaidų pasakų apie gyvūnus formavimuisi.
 
 
 
 
<ref>Sadauskienė, Jurga. Žmonės ir gyvūnai lietuvių pasakose: didaktiniai ir psichologiniai aspektai. Tautosakos darbai, 2018, 56, p. 59-83. [https://www.lituanistika.lt/content/77550 LDB] [http://www.llti.lt/failai/TD56-49-73.pdf PDF]</ref>
 
== Išnašos ==
47 440

pakeitimų