Volfgangas Amadėjus Mocartas: Skirtumas tarp puslapio versijų

153 pridėti baitai ,  prieš 3 mėnesius
nėra keitimo aprašymo
[[Vaizdas:Casa natale di Mozart.jpg|thumb|180 px|left|Gimtasis Mocarto namas Zalcburge]]
 
Volfgangas Amadėjus Mocartas gimė 1756 m. sausio 27 d. Leopoldo Mocarto (1719–1787) ir Anos Marijos Pertl (1720–1778) šeimoje Zalcburge, Getreidegasse g. 9. [[Zalcburgas]] tuo metu buvo Zalcburgo arkivyskupystės, kuri priklausė [[Šventoji Romos imperija|Šventosios Romos imperijai]], sostinė.<ref>Arnold, Rosemarie; Taylor, Robert; Eisenschmid, Rainer (2009). Austria. Baedeker. ISBN 978-3-8297-6613-5. OCLC 416424772. </ref> Volfgangas Amadėjus buvo jauniausias iš septynių Mocartų vaikų, iš kurių penki mirė vaikystėje. Mocartas buvo pakrikštytas Zalcburgo katedroje kitą dieną po gimimo, jam suteiktas vardas „Jonas Krisostomas Volfgangas Teofilijus“. Vyresnioji Mocarto sesuo buvo vardu Marija Ana Mocart (1751–1829), kurią visi vadino tiesiog „Nanerle“.<ref name="Deutsch, Otto Erich">Deutsch, Otto Erich (1965). Mozart: A Documentary Biography. Peter Branscombe, Eric Blom, Jeremy Noble (trans.). Stanford: Stanford University Press. ISBN 978-0-8047-0233-1. OCLC 8991008. </ref>
 
Tėvas [[Leopoldas Mocartas]], kilęs iš tuomet [[Laisvasis imperijos miestas|laisvojo miesto]] statusą turėjusio [[Augsburgas|Augsburgo]]<ref name="Solomon, Maynard">Solomon, Maynard (1995). Mozart: A Life (1st ed.). New York City: HarperCollins. ISBN 978-0-06-019046-0. OCLC 31435799. </ref>, buvo kompozitorius ir patyręs muzikos mokytojas. 1743 m. jis buvo paskirtas ketvirtuoju smuikininku dvaro kapeloje, kurią įsteigė Zalcburgo valdytojas kunigaikštis-arkivyskupas Leopoldas Antonas fon Firmianas.<ref name="Solomon, Maynard"/>
 
Leopoldas Mocartas Zalcburge vedė Aną Mariją. 1763 m. jis tapo orkestro pavaduotoju – [[Kapelmeisteris|kapelmeisteriu]]. Sūnaus Volfgango Amadėjaus gimimo metais Leopoldas išleido smuiko vadovėlį „''Traktatas„Traktatas apie pamatinius grojimo smuiku principus''“principus“, kuris sulaukė sėkmės.<ref name="Solomon, Maynard"/>
 
Kai Nanerlei sukako 7 metai, tėvas ją pradėjo mokyti groti [[Klavesinas|klavesinu]]. Šias pamokėles stebėjo jaunasis trimetis Volfgangas Amadėjus ir jos turėjo didelį poveikį jo muzikiniam vystymuisi. Berniukas sėsdavosi prie instrumento ir rinkdavo klaviatūroje įvairius garsų sąskambius. Be to, išgirdęs muzikinių kūrinių ištraukas, jaunasis Mocartas gebėjo jas atkurti grodamas klavesinu. Tai nustebino berniuko tėvą ir jis keturmetį sūnų pradėjo mokyti groti klavesinu nedideles [[Pjesė|pjeses]] ir [[Menuetas|menuetus]]. Būdamas penkerių metų Volfgangas Amadėjus jau kūrė neilgus kūrinius, kuriuos grojo tėvui. Šis kūrinius užrašė. Ankstyvieji kūriniai, kuriuos jaunasis Mocartas sukūrė 1761 m. sausio pab. – balandžio pradž., žinomi pavadinimais K. 1–5, sudaro „Nannerl Notenbuch“.<ref name="Аберт Г.">Аберт Г. В. А. Моцарт. Часть первая, книга первая / пер. с нем., вступ. статья, коммент. К. К. Саквы. – М.: Музыка, 1978. – 534 с. </ref><ref> Andante in C major, K. 1a, Allegro in C major, K. 1b, Allegro in F major, K.1c: </ref>
Vaikystėje Volfgangas Amadėjus kartu su seserimi ir tėvais keletą kartų keliavo po Europą. Kadangi [[Leopoldas Mocartas]] vylėsi, jog iš jo sūnaus išaugs kompozitorius, jis organizavo Europos dvarų publikai Volfgango Amadėjaus koncertus. Tėvas ketino vaikui gauti gerą tarnybą ateityje ar surasti tarp aukštuomenės jo talento rėmėjų. 1762 m. sausio mėn. Leopoldas Mocartas kartu su abiem vaikais, palikęs žmoną namuose, koncertavo [[Miunchenas|Miunchene]]. Volfgangui tuo metu buvo sukakę šešeri metai. Ši kelionė truko tris savaites. Žinoma, jog jos metu vaikai pasirodė [[Bavarija|Bavarijos]] kurfiurstui Maksimiljanui III.<ref name="Аберт Г."/>
 
Sėkmė Miunchene ir entuziazmas, kuriuo publika sutiko Volfgango Amadėjaus ir jo sesers Nanerlės koncertus, sustiprino Leopoldo ketinimus tęsti keliones. Netrukus grįžęs namo jis nusprendė, kad visa šeima rudenį vyks į [[Viena|Vieną]]. Ne be reikalo Leopoldas turėjo vilčių Vienos atžvilgiu: tuo metu tai buvo Europos kultūros ir meno centras, todėl muzikantams čia atsiverdavo plačios galimybės, juos palaikė įtakingi mecenatai. Likusius iki kelionės devynis mėnesius Leopoldas Mocartas lavino sūnų. Volfgangas Amadėjus išmoko įvairių triukų, kuriuos mėgo tuometinė publika, pvz., groti uždengta audeklu klaviatūra užrištomis akimis ir nedaryti grojimo klaidų. Gavęs iš arkivyskupo leidimą atostogoms Leopoldas Mocartas kartu su šeima 1762 m. rugsėjo 18 d. išvyko į Vieną. Kelionės metu jie sustojo [[Lincas|Lince]], kur surengė koncertą. Jame dalyvavo grafai Gerberšteinas ir Palfi, pagarsėję muzikos mylėtojai. Juos tiek sužavėjo Amadėjaus ir Nanerlės Mocartų pasirodymas, jog jie pažadėjo atkreipti Vienos publikos dėmesį į mažuosius muzikantus.<ref name="Аберт Г."/>
 
Iš Linco Mocartai į Vieną iškeliavo pašto laivu [[Dunojus|Dunojaus]] upe. Pakeliui sustojus [[Ibsas (miestas)|Ibse]] ir apsilankius [[Pranciškonai|pranciškonų]] vienuolyne, Volfgangas Amadėjus pirmą kartą gyvenime pabandė groti vargonais[[vargonai]]s. Išgirdę muzikos garsus vienuoliai - – pranciškonai atbėgo į bažnyčią ir „vos nemirė iš susižavėjimo", taip vėliau sakė berniuko tėvas Leopoldas.<ref name="Аберт Г."/>
 
1762 m. spalio 6 d. Mocartai atvyko į Vieną.<ref name="Аберт Г."/> Grafai Gerberšteinas ir Palfi išlaikė žodį ir dar gerokai iki Mocartų pasirodymo papasakojo apie koncertą Lince hercogui [[Imperatorius Juozapas II|Juozapui II]], šis savo motinai imperatorienei [[Marija Terezė|Marijai Terezei]]. Dėl to Leopoldas Mocartas gavo kvietimą 1762  m. spalio 13 d. audiencijai [[Šenbruno rūmai|Šenbruno rūmuose]]. Kol Mocartai laukė audiencijos dienos, jie gavo daugybę pasiūlymų surengti koncertus privačiuose Vienos aukštuomenės namuose. Išgirdę Volfgango Amadėjaus grojimą klausytojai likdavo susižavėję. Netrukus visa Vienos aristokratija tik ir kalbėjo apie mažąjį virtuozą.<ref name="Чёрная Е. С."> Чёрная Е. С. Моцарт. Жизнь и творчество. – 2-е изд. – М.: Музыка, 1966. – 376 с.</ref>
 
[[Vaizdas:Wolfgang-amadeus-mozart 2.jpg|thumb|190 px|right|Šešiametis Volfgangas Amadėjus Mocartas, dėvintis kostiumą, kurį padovanojo austrų imperatorienė Marija Terezė (paveikslo autorius nežinomas)]]
 
1762  m. spalio 13 d. Mocartai nuvyko į Šenbruno rūmus. Imperatorienė surengė šiltą priėmimą. Koncerte, kuris tęsėsi kelias valandas, Volfgangas Amadėjus Mocartas grojo įvairią muziką: nuo savų improvizacijų iki kūrinių, kuriuos jam nurodė imperatorienės kompozitorius Georgas Vagenzeilis. [[Imperatorius Pranciškus I]], norėdamas įsitikinti Mocarto talentu, liepė jam atlikti kuo įvairiausius triukus: nuo grojimo vienu pirštu iki grojimo uždengta audiniu klaviatūra. Volfgangas be jokių sunkumų susidorojo su kiekviena užduotimi. Imperatorienė liko sužavėta mažuoju virtuozu. Baigiantis vizitui, Mocartams buvo leista apžiūrėti rūmus. Mocartai Vienoje Šenbruno rūmus aplankė du kartus. Tam, kad galėtų visuomenėje atrodyti nepriekaištingai, imperatorienė padovanojo du kostiumus – vieną Volfgangui Amadėjui, kitą – jo seseriai Nanerlei.<ref name="Аберт Г."/>
 
Mažojo virtuozo atvykimas Vienoje sukėlė sensaciją, todėl Leopoldas Mocartas kasdien buvo kviečiamas į priėmimus miesto aristokratijos namuose. Leopoldas nenorėjo atsisakyti kvietimų, gautų iš aukšto rango asmenų, nes matė juose galimus sūnaus globėjus. Pasirodymai, kurie kartais trukdavo kelias valandas, išvargindavo Volfgangą Amadėjų. Viename iš laiškų, siųstų į namus, Leopoldas reiškė baimę dėl sūnaus sveikatos. Iš tiesų, spalio 21 d., po dar vieno koncerto imperatorienei, Volfgangas Amadėjus pasijuto blogai. Berniuką išbėrė, jis ėmė stipriai karščiuoti ir susirgo [[Skarlatina|skarlatina]].<ref name="Чёрная Е. С."/>
1765 m. liepos 26 d. Mocartas išvyko iš Londono ir, pasidavęs atkakliems [[Nyderlandai|Nyderlandų]] ambasadoriaus prašymams, per kuriuos išreiškė princesės norą išgirsti vunderkindų muziką, nusprendė vykti į [[Haga|Hagą]]. Tai nebuvo pirminių Leopoldo planų dalis, jis ketino prieš vykdamas namo aplankyti [[Italija|Italiją]], tačiau to teko atsisakyti.<ref name="Аберт Г."/>
 
Rugpjūčio 1 d. palikę Doverį, jūra Mocartai pasiekė [[Kalė]]. Į Hagą jie atvyko tik po mėnesio. Olandijoje, kur Mocartai praleido devynis mėnesius, Volfgangas parašė dar vieną simfoniją (K.22, B♭-dur) bei šešias sonatas klavesinui ir smuikui. Rugsėjo mėnesį Volfgangas Amadėjus grojo karaliaus rūmuose. Šio koncerto metu jis atliko ir pirmąsias sukurtas simfonijas. Kelionė į Olandiją Mocartams vos netapo lemtinga: Leopoldas vėl susirgo, po jo susirgo ir vaikai: Nanerlė – vidurių šiltine, nuo jos užsikrėtė ir Volfgangas Amadėjus. Nepaisant ligų, tėvą Leopoldą Olandijoje aplankė sėkmė, jo knygą „''Traktatas„Traktatas apie pamatinius grojimo smuiku principus''“principus“ išvertė į olandų kalbą ir išleido.<ref name="Аберт Г."/>
 
1766 m. balandžio mėn., prabėgus daugiau kaip trejiems metams nuo kelionės pradžios, Mocartų šeima nusprendė grįžti namo. Gegužės 10 dieną jie atvyko į Paryžių, kur jų globėjas F. M. fon Grimas buvo jiems paruošęs būstą. Paryžiaus visuomenė, kurią taip žavėjo vaikai-vunderkindai, tapo šaltesne ūgtelėjusiems Mocartams. Vis dėlto globėjo Grimo pastangų dėka Mocartus vėl pakvietė koncertuoti Versalio rūmuose.<ref name="Аберт Г."/>
 
Po dviejų mėnesių, 1766 m. liepos 9 d. šeima paliko Paryžių ir pasuko į namus, į [[Zalcburgas|Zalcburgą]]. Pakeliui jie koncertavo [[Lionas|Lione]], [[Ženeva|Ženevoje]] bei [[Miunchenas|Miunchene]], praleisdami kiekviename iš miestų po kelias savaites. 1766 m. lapkričio mėn. pabaigoje Mocartai sugrįžo į Zalcburgą.<ref name="Аберт Г."/>
 
== Pirmosios operos ==
Kelionė pranoko lūkesčius: ji atnešė didžiulę sėkmę Leopoldui Mocartui ir vaikams. Per trejus metus Volfgangas Amadėjus virto dešimties metų kompozitoriumi. Nėra duomenų, ar Volfgangas Amadėjus lankė mokyklą Zalcburge, tačiau galėjo būti, kad pats Leopoldas mokė savo vaikus: jam vadovaujant, Volfgangas Amadėjus mokėsi skaityti, rašyti ir aritmetikos, istorijos, geografijos. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas užsienio kalbų studijoms – Volfgangas Amadėjus mokėsi lotynų, italų kalbų, kuriomis vėliau laisvai rašė ir kalbėjo, taip pat prancūzų ir tikriausiai šiek tiek anglų kalbų.<ref name="Аберт Г."/> <ref name="Чёрная Е. С."/>
 
Po kelionės Volfgangas Amadėjus Mocartas gavo užsakymą sukurti pagiriamąją muziką Zalcburgo kunigaikščio-arkivyskupo fon Štratenbacho kunigystės priėmimo metinių proga („A Berenice… Sol nascente“, taip pat žinomas kaip „Licenza“, K.70 / 61c). Spektaklis, tiesiogiai skirtas šioms iškilmėms, įvyko 1766 m. gruodžio 21 d. Taip pat pagal rūmų užsakymą Mocartas sukūrė oratorijos „Die Schuldigkeit des ersten Gebotes“ 1-ąją dalį, 2-ąją ir 3 -iąją dalis parašė kompozitoriai Johanas Michaelis Haidnas ir Antonas Adlgaseris.<ref name="Аберт Г."/> Oratorijos 1-oji dalis buvo atlikta 1767 m. kovo 12 d., o 1767 m. gegužės mėn. įvyko pirmosios Volfgango Amadėjaus Mocarto muzikinės dramos – -operos lotynų kalba, šiuo metu žinomos pavadinimu „Apolonas ir Hiacintas“, premjera. Opera buvo skirta Zalcburgo universiteto studentų pasirodymui universiteto teatre.<ref name="Sadie S.">Sadie S. Mozart: the early years (1756–1781) / foreword by N. Zaslaw. – 1st ed.. – N. Y.: W. W. Norton & Company, Inc., 2006. – 644 p. – ISBN 0-393-06112-4. </ref>
 
1767 m. rudenį turėjo įvykti imperatorienės Marijos Terezės dukters, jaunosios erchercogienės Marijos Juzefos santuoka su [[Neapolis|Neapolio]] karaliumi Ferdinandu. Šis įvykis tapo dar vienos Mocartų kelionės į Vieną priežastimi. Leopoldas tikėjosi, kad į sostinę susirinkę svečiai galės įvertinti jo vunderkindų vaikų grojimą.
Zalcburgui išrinkus naują arkivyskupą, V. A. Mocartas parašė kūrinį „Il sogno di Scipione“ 1772 m. Miunchenui sukūrė operą „La bella finta Giardiniera“ (1774 m.). Kai Volfgangui Amadėjui Mocartui sukako 17 metų, jis jau buvo sukūręs 4 operas, 13 simfonijų, 24 sonatas, taip pat daugybę nedidelių kompozicijų.<ref name="Аберт Г."/>
 
1775–1780 m., nepaisant bevaisės kelionės į Miuncheną, [[Manheimas|Manheimą]] ir Paryžių, motinos netekties, Volfgangas Amadėjus Mocartas, be kita ko, parašė sonatas klavesinui, keletą sonatų smuikui ir koncertų fortepijonui, koncertą obojui ir orkestrui, koncertą fleitai ir arfai, tris kvartetus fleitai, smuikui, altui ir violončelei, „Didžiąją simfoniją Nr. 31 D-dur“, kūrinių baletui ir kt.<ref name="Аберт Г."/>
1779 m. Volfgangas Amadėjus Mocartas buvo priimtas į vargonininko ir kapelmeisterio tarnybą Zalcburgo rūmuose (bendradarbiavo su Michaeliu Johanu Haidnu).
1781 m. sausio 29 d. Miunchene buvo pastatyta opera „Idomenėjas“, kuri tapo svarbiu Mocarto kūrybos etapu. Stiprioji operos dalis yra chorai, kuriems įtaką padarė [[Christoph Willibald von Gluck|Kristoforo Vilibaldo fon Gliuko]] stilius. Opera buvo sėkminga, tačiau apsiribojo keliais pastatymais Miunchene.<ref name="Аберт Г."/> Gyvendamas Zalcburge Volfgangas Amadėjus Mocartas parašė 13 sonatų fortepijonui, keletą variacijų fortepijonui ciklų, serenadų, divertismentų. Garsiausia serenada  – „Mažoji nakties serenada“ (K.525).<ref>Volfgango Amadėjaus glausta biografija svetainėje music.lt [http://www.music.lt/lt/grupe/Wolfgang-Amadeus-Mozart/2641/]</ref>
 
== Vienos periodas ==
[[Vaizdas:Martini bologna mozart 1777.jpg|thumb|180 px|left|Mocartas dėvi aukso pentino ordiną, kurį jis gavo 1770 m. Iš popiežiaus [[Klemensas XIV|Klemenso XIV]] Romoje. Paveikslas yra prarasto kūrinio kopija.<ref>Award of the Papal Equestrian Order of the „Golden Spur“ to Wolfgang Amadeus Mozart". Vatican Secret Archives. 4 July 1770. [https://web.archive.org/web/20100918061819/http://asv.vatican.va/en/doc/1770.htm]</ref>]]
 
Patekęs į Zalcburgo arkivyskupo nemalonę, Volfgangas Amadėjus Mocartas 1781 m. kovo 16 d. išvyko į Vieną. Čia jis susipažino su žinomu mecenatu, muzikantų globėju, rūmų bibliotekos vadovu baronu Gotfridu van Svitenu. Baronas turėjo sukaupęs didelę [[Johann Sebastian Bach|J. S. Bacho]] ir [[Georg Friedrich Händel|G. F. Hendelio]] kūrinių kolekciją, kurią atsivežė iš [[Berlynas|Berlyno]]. Van Sviteno siūlymu, Mocartas parašė keletą [[Barokas|baroko]] stiliaus kūrinių, tikėdamasis tokiu būdu praturtinti savo paties kūrybą. Iš tiesų pažintis su Bacho ir Hendelio darbais, pasak daugelio tyrinėtojų ir muzikologų, padarė didelę įtaką Mocarto kūrybai.<ref> Луцкер П., Сусидко И. Моцарт и его время. – М.: Издательский дом „Классика-XXI“, 2008. – 624 с.  – ISBN 978-5-89817-261-9.</ref>
 
1781 m. liepos pabaigoje Mocartas pradėjo rašyti operą „Pagrobimas iš seralio“, kurios premjera įvyko 1782 m. liepos 16 d. Opera buvo entuziastingai priimta Vienoje ir netrukus paplito Europoje vokiškai kalbančiose šalyse.<ref>Sadie, Stanley, ed. (1998). The New Grove Dictionary of Opera. New York: Grove’s Dictionaries of Music. ISBN 978-0-333-73432-2. OCLC 39160203. </ref>
1784 m. gruodžio 14 d. Mocartas tapo [[Masonai|masonu]]. Laisvoji mūrininkystė suvaidino nemenką vaidmenį likusiame Mocarto gyvenime: jis dalyvavo susitikimuose, nemaža dalis jo draugų buvo masonai, įvairiomis progomis kūrė muziką masonams, pvz. kūrinį „Maurerische Trauermusik“. <ref name="Solomon, Maynard"/>
 
1785  m. vasario 11 d.  – balandžio 25 d. Leopoldas Mocartas aplankė sūnų Vienoje. Leopoldas labai didžiavosi fantastiška sūnaus, kuris tada buvo kūrybos pakilime, sėkme. Pirmąją viešnagės Vienoje dieną tėvas dalyvavo sūnaus koncerte, kurį stebėjo ir imperatorius. Čia įvyko Mocarto koncerto fortepionui d-moll (Nr. 20, K.466), („Piano Concerto No. 20  in D minor", K. 466) premjera.<ref name="Эйнштейн А.">Эйнштейн А. Моцарт: Личность. Творчество = Mozart. Sein Character. Sein Werk / научн. ред. перевода Е. С. Чёрная. – М.: Музыка, 1977. – 455 с.</ref>
 
Apie 1786 metus Volfgangas Amadėjus Mocartas nustojo pasirodyti viešuose koncertuose, jo pajamos sumažėjo. Tai buvo sunkus laikas muzikantams Vienoje dėl Austrijos ir Turkijos karo: sumažėjo ir bendras pragyvenimo lygis, ir aristokratijos domėjimasis muzika.<ref name="Solomon, Maynard"/>
Iki 1788 m. vidurio V. A. Mocartas su šeima persikėlė iš Vienos centro į priemiestį. Persikėlęs į priemiestį Mocartas nesumažino savo išlaidų, pradėjo skolintis pinigus, dažniausiai iš savo draugų.<ref> Lorenz, Michael (9 August 2010). „Mozart’s Apartment on the Alsergrund“.</ref>
 
== Operos „Figaro vedybos" bei „Don Žuanas" ==
[[Vaizdas:Mozartův klavír 1.jpg|thumb|150 px|left|Instrumentas, kuriuo grojo Mocartas 1787 metais (saugomas Prahos muzikos muziejuje)]]
 
Volfgangas Amadėjus Mocartas iš imperatoriaus gavo užsakymą sukurti naują operą. Pagalbos parašyti libretą jis kreipėsi į rūmų poetą [[Lorenzo Da Ponte|Lorencą Da Pontę]], kurį sutiko barono Veclaro namuose 1783  m. Kaip medžiagą libretui Mocartas pasiūlė [[Pjeras Bomaršė|Pjero Bomaršė]] komediją „Figaro vedybos“. Kai kurie šaltiniai<ref name="Аберт Г."/> teigia, kad visa opera buvo parašyta per šešias savaites, tai yra iki 1785  m. lapkričio pabaigos, tačiau tai mažai tikėtina: kartu su operos kūrimu Mocartas taip pat dirbo prie koncertų fortepijonui ir operos „Der Schauspieldirektor“. 1786  m. vasario mėn. opera „Figaro vedybos“ buvo baigta.
 
Operos premjera įvyko 1786  m. gegužės 1 d. Vienos „Burgtheater“ teatre. Opera buvo palankiai sutikta, kai kurie numeriai ir arijos buvo atliekami pakartotinai, tačiau operos sėkmės negalima vadinti grandiozine: Venoje ji buvo parodyta tik devynis kartus. 1789  m. jos pastatymą atnaujino kompozitorius Antonijus Saljeris, „Figaro vedybas“ laikęs geriausia Mocarto opera.<ref>Rice J. A. Antonio Salieri and viennese opera. – Chicago: University of Chicago Press, 1998. – P. 460, 464. – 650 p. – ISBN 0-226-71125-0. </ref>
 
1786  m. spalio 18 d. Mocartams gimė trečias sūnus Johanas Tomas Leopoldas, kuris gyveno tik mėnesį ir mirė tų pačių metų lapkričio 15 d. Po sūnaus mirties Mocartų pora nebevadino savo vaikų senelio vardu. Tačiau dvi mergaites, gimusias 1787 ir 1789  m., jie pavadino Mocarto motinos Anos Marijos vardais.<ref name="Solomon, Maynard"/>
 
Maždaug tuo pačiu metu, 1786  m. rudenį, Mocartas mąstė apie kelionę į Angliją. Keliauti į šią šalį jį skatino jo mokinys ir bičiulis anglas Tomas Atvudas, solistė, atlikusi Siuzanos vaidmenį operoje „Figaro vedybos“ Nansi Storačė bei jos brolis Stivenas. Jie svajojo įsikurti anglų dvare.
Mocartas netgi lankė porą anglų kalbos pamokų, kad papildytų savo žinias, tačiau jo planas keliauti į Angliją žlugo dėl tėvo pasipriešinimo: Leopoldas atsisakė rūpintis anūkais ir tarnais, kuriuos kelionės metu sutuoktiniai norėjo palikti seneliui. Be to, jis atkreipė dėmesį į gana kuklią sūnaus finansinę padėtį, nes norint nuvažiuoti tokį nemenką atstumą, reikėjo turėti bent 2000 [[Florinas (Florencija)|florinų]].<ref name="Эйнштейн А."/>
Tačiau tai, jog nenuvyko į Angliją, nebuvo nesėkmė. Kaip tik tuo metu [[Praha|Prahoje]] pastatytos visos Volfgango Amadėjaus Mocarto operos susilaukė didžiulio pasisekimo.<ref name="Аберт Г."/>
|description2=abu kūrinius atlieka Fuldos simfoninis orkestras, dirigentas Simonas Šindleris}}
 
Prabėgus vos keliems mėnesiams po Vienos premjeros, 1786  m. gruodžio mėn., [[Praha|Prahoje]] įvyko Paskvalės Bondinio trupės atlikta operos „Figaro vedybos“, premjera, kurios sėkmė buvo stulbinanti: visa Praha buvo apsėsta opera, jos melodijas dainavo gatvėse ir net grojo smuklėse. Šios sėkmės dėka per 1786  m. šv. Kalėdas Mocartas gavo kvietimą atvykti į Prahą. Kartu su žmona Prahoje jis pasirodė 1787  m. sausio 11 d. ir išbuvo iki vasario 8 dienos. Čia Mocartas buvo šiltai sutiktas. Mocartai buvo reguliariai kviečiami į vakarienes, priėmimus ir spektaklius.<ref name="Аберт Г."/>
 
V. A. Mocartas dalyvavo keliuose operos „Figaro vedybos“ spektakliuose, o sausio 20 d. pats, sėdėdamas prie klavesino, dirigavo operai. Dieną prieš tai, sausio 19 d., Mocartas surengė koncertą, kurį žiūrovai sutiko griausmingomis ovacijomis. Galiausiai jis pasirašė sutartį su P. Bondiniu dėl naujos operos sukūrimo.<ref name="Аберт Г."/>
Grįžęs į Vieną 1787  m. vasarį, Mocartas ėmėsi operos. Dėl „Figaro vedybos“ sėkmės Lorencą Da Pontę jis laikė idealiu libretistu. Kaip siužetą libretui Da Pontė pasiūlė pjesę „Don Žuanas“. Tai patiko Mocartui.<ref name="Аберт Г."/>
 
1787  m. balandžio 7 d. į Vieną atvyko jaunasis [[Ludwig van Beethoven|Liudvikas van Bethovenas]]. Remiantis plačiai paplitusia nuomone, Volfgangas Amadėjus Mocartas, išklausęs Bethoveno improvizacijų, tariamai sušuko: ''„Jis privers visus kalbėti apie save!“''. Tačiau, ar iš tiesų Mocartas pasakė šią frazę, įrodymų nėra. Bethovenas, išgirdęs apie sušlubavusią motinos sveikatą, išbuvęs Vienoje tik dvi savaites, išskubėjo namo.<ref name="Rushton J."/>
 
Įpusėjus operos kūrybai, 1787  m. gegužės 28 d. mirė [[Leopoldas Mocartas]]. Šis įvykis sukrėtė Volfgangą Amadėjų, kuris buvo įpratęs nuolat jausti tėvo palaikymą.<ref name="Аберт Г."/>
 
Spalio pradžioje V. A. Mocartas antrą kartą atvyko į Prahą prižiūrėti operos repeticijų. Operos „Don Žuanas“ premjera įvyko 1787  m. spalio 29 d. Prahos „Estates“ teatre. Paties Mocarto žodžiais, opera jam atnešė pačią didžiausią sėkmę.<ref name="Аберт Г."/>
Mocartas grįžo į Vieną lapkričio 15 d. Gruodžio 7 d. mirus Kristofui Vilibaldui Gliukui, Mocarto pareigos buvo paaukštintos, t. y. jis tapo imperatoriaus kameriniu kompozitoriumi, tačiau jo užduotys apsiribojo daugiausia maskaradinių šokių kūrimu.<ref name="Аберт Г."/>
„Don Žuano“ pastatymui Vienoje, apie kurį svajojo Mocartas ir [[Lorenzo Da Ponte|Lorencas Da Pontė]], sutrukdė vis didesnė naujos Antonijaus Saljerio operos „Aksuras, Hormūzo karalius“, kurios premjera įvyko 1788  m. sausio 8 d., sėkmė. Galiausiai imperatoriaus Juozapo II, kurį domino Prahoje patirtas Mocarto operos pasisekimas, dėka „Don Žuanas“ buvo parodytas 1788  m. gegužės 7 d. Vienos teatre.
Vienoje premjera nepavyko: žiūrovai buvo atvėsę Mocarto kūrybai, negalėjo priprasti prie naujo ir neįprasto kūrinio ir apskritai liko jam abejingi.<ref name="Аберт Г."/>
 
1788  m. vasarą Mocartas parašė tris simfonijas: Nr. 39 Es-dur (K.543), Nr. 40 G-moll (K.550) ir Nr. 41 C-dur. („Jupiteris“, K.551)<ref name="Аберт Г."/>. Priežastys, paskatinusios Mocartą parašyti šias simfonijas, nežinomos. Tik viena simfonija, Nr. 40 g-moll, buvo atlikta 1791  m. Antonijaus Saljerio vadovaujamuose koncertuose. Nuo 1788  m. pabaigos Mocartas savo globėjo barono van Svieteno prašymu pertvarkė ir aranžavo įvairius J. S. Bacho ir H. F. Hendelio kūrinius, kuriuos atliko savo namuose.<ref name="Rushton J."/>
 
== Opera „Užburtoji fleita" ir paskutinieji gyvenimo metai ==
 
[[Vaizdas:Mozart's last residence at Rauhensteingasse 970.jpg|thumb|200 px|left|Paskutinė Mocarto gyvenamoji vieta Vienoje, Rauhensteingasse Nr. 970]]
 
1789  m. pavasarį Volfgangas Amadėjus Mocartas lankėsi Berlyne, kur susipažino su Prūsijos karaliumi [[Frydrichas Vilhelmas II| Frydrichu Vilhelmu II]].
 
Beveik iš karto po grįžimo Mocartas ėmė kurti kvartetus Frydrichui Vilhelmui II. To metu sirgo jo žmona ir šeimai trūko lėšų. Pabuvus kurorte žmonos Konstancijos sveikata pasitaisė. Šiek tiek pasitaisė ir šeimos finansinė padėtis. Tuo metu opera „Figaro vedybos“ buvo pastatyta Vienos teatro scenoje ir sulaukė didelės sėkmės. Mocartas vėl entuziastingai ėmėsi darbo teatre: rašė arijas savo ir kitų kompozitorių operoms. Tuo pačiu metu Da Pontė parašė kompozitoriui Saljeriui visiškai originalų libretą „La scuola degli amanti“ (iš italų kalbos  – „Meilužių mokykla“). Tačiau Saljeris nustojo dirbti prie operos. Po to libretas pateko Mocartui, jis pakeitė pavadinimą į „Così fan tutte“ („Visos jos tokios“). Operos premjera įvyko 1790  m. sausio 26 d. „Burgtheater“ teatre. <ref name="Solomon, Maynard"/>
Nuo 1791  m. sausio mėn. Mocarto kūryboje juntamas pakilimas. Mocartas sukūrė vienintelį ir paskutinį koncertą fortepijonui ir orkestrui (Nr. 27 B-dur-dur, K.595), taip pat parengė antrąjį savo simfonijos Nr. 40 g-moll leidimą (Nr. 40, K.550), prie partitūros pridėdamas klarnetų partijas. Vėliau, 1791  m. balandžio 16 ir 17 dienomis, ši simfonija buvo atliekama labdaros koncertuose, kuriuos vedė kompozitorius Antonijus Saljeris.<ref name="Solomon, Maynard"/>
 
Po nesėkmingo bandymo tapti antruoju dirigentu, Saljerio pavaduotoju, Volfgangas Amadėjus Mocartas žengė žingsnį kita linkme: 1791  m. gegužės pradžioje jis nusiuntė peticiją Vienos miesto magistratui, prašydamas paskirti jį į neatlygintinas Šv. Stepono katedros dirigento padėjėjo pareigas. Prašymas buvo patenkintas ir Mocartas gavo šią tarnybą. Tuo metu sunkiai sirgo dirigentas Leopoldas Hofmanas ir jo mirties atveju Mocartas būtų užėmęs šio vietą, tačiau Hofmanas Mocartą pergyveno.<ref name="Аберт Г."/>
1791  m. kovo mėn. Mocarto bičiulis, teatro „Freihaus auf der Wieden“ režisierius Emanuelis Šikanederis paprašė išgelbėti jo teatrą nuo nuosmukio, sukuriant operą su pasakos siužetu.
1791  m. rugsėjo mėn. Prahoje pastatyta itališkoji opera „Tito gailestingumas”, K.621, buvo priimta šaltai, tačiau tą patį mėnesį Vienoje priemiesčio teatre pastatyta „[[Užburtoji fleita]]“ sulaukė tokios sėkmės, kokios Mocartas daugelį metų nebuvo regėjęs Austrijos sostinėje. Plačioje ir įvairioje Mocarto veikloje ši pasakų opera užima ypatingą vietą.<ref name="Аберт Г."/>
Mocartas, kaip ir dauguma jo amžininkų, taip pat daug dėmesio skyrė sakralinei muzikai. Vienas jo paskutinių nebaigtų kūrinių [[Requiem (Mocartas)|„Requiem“]], prie kurio kompozitorius dirbo paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais. Kūrinys buvo užsakytas turtingo aristokrato (grafo F. van Valzego). Mocartui mirus, kūrinį baigė jo mokinys Francas Ksaveras Ziusmajeris.<ref name="Эйнштейн А."/>
 
Volfgangas Amadėjus Mocartas mirė 1791  m. gruodžio 5 d. Vienoje.
 
== Mocarto kūryba ==
 
* Simfoninė muzika: apie 40 simfonijų, iš jų žymiausios paskutinės –„Hafnerio simfonija“ (K.385), „Linco simfonija“ (K.425), „Prahos simfonija“ D-dur (K.504), simfonija Nr. 40 g-moll (K.550) ir simfonija C-dur („Jupiterio simfonija“, K.551), divertismentai, serenados (Nr. 13 „Mažoji nakties muzika“, K 525), maršai, šokiai, tarp jų „Piano Sonata" Nr. 11  in A major, K.331 - – Alla turca.<ref name="Mocarto kūrinių apžvalga ">Mocarto kūrinių apžvalga projekte muzika.html. [http://projektas-muzika.lmta.lt/media/vadoveliai_2/Vadovelis_3/6.Mocarto_gyvenimo_apzvalga/index6.htm]</ref>
 
* Operos (apie 10, įvairių tipų, zingšpyliai): „Idomenėjas (1781), „Pagrobimas iš seralio“ (1782), „Figaro vedybos“ („Le Nozze di Figaro", 1786  m. pastatyta Vienoje), „Don Žuanas“ („Don Giovanni", 1787  m. pastatyta Prahoje), „Visos jos tokios“ (1790), „Užburtoji fleita“ (1791), „Tito gailestingumas“ (1791).<ref name="Mocarto kūrinių apžvalga "/>
 
* Chorinė muzika: 18 mišių, „Requiem d-moll", K 626 (1791) ir kt.<ref name="Mocarto kūrinių apžvalga "/>
 
* Klavyrinė muzika: 17 klavyrinių sonatų, 3 fantazijos (fantazija ir sonata fortepijonui c-moll (K.475, K.457 (1785)), variacijos.<ref name="Mocarto kūrinių apžvalga "/>
 
* Kameriniai instrumentiniai kūriniai: 26 styginių kvartetai, styginių kvintetai, fortepijoniniai trio ir kvartetai, 42 sonatos smuikui ir fortepijonui.<ref name="Mocarto kūrinių apžvalga "/>
 
* Koncertai: 27 fortepijonui ir orkestrui, 5 smuikui ir orkestrui, taip pat koncertai klarnetui, obojui, fleitai ir arfai.<ref name="Mocarto kūrinių apžvalga "/>
 
== Kechelio katalogas ==
 
Mocarto kūriniai numeruojami pagal vadinamąjį ''Köchel-Verzeichnis''&nbsp;– Kechelio sąrašą, sudarytą [[1862]]&nbsp;m. Prieš kūrinių numerius prirašomos raidės K arba KV.<ref>Köchel, Ludwig Ritter von (1862). Chronologisch-thematisches Verzeichniss sämmtlicher Tonwerke Wolfgang Amade Mozart'sMozart’s (in German). Leipzig: Breitkopf & Härtel. OCLC 3309798.</ref>
 
== Šaltiniai ==
38 603

pakeitimai