Vikipedija:Naudingi resursai/Kalvinizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Kalvinizmas susiformavo vykstant antrajai reformacijos bangai. Ši antroji protestantizmo plėtimosi ir institucionalizacijos banga pirmiausia kilo kuriant reformatų bažnyčias – bažnyčias, kurias jų priešai vadino „kalvinistais“. <ref>„The second Wave of Protestant expansion“ in The Cambridge History of Christianity. Vol. 6: Reform and Expansion 1500–1660, p. 125.</ref> Kalvinizmo pradininkas – Žanas–Jonas Kalvinas, kuris gimė Prancūzijoje, bet dėl persekiojimų turėjo išvykti į [[Šveicarija|Šveicariją]]. Ten jis [[Ženeva|Ženevą]] pavertė didžiausiu protestantizmo centru. ŽanoJono Kalvino sukurta nauja protestantizmo šaka buvo radikalesnė ir griežtesnė nei M. Liuterio sukurta [[liuteronybė|liuteronybė]] bei anglikonų bažnyčios [[anglikonų bažnyčia|anglikonų bažnyčios]] tikėjimas.

Skirtingą protestantizmo plitimą šalyse nulėmė jų geografinė padėtis. Šalys, kurios ribojosi su Švecarija, kalvinizmo idėjos pradėjo plisti ankčiau negu labiau nutolusiose teritorijose. Kai antroji protestantų ekspansijos banga baigėsi, [[Anglija|Anglijoje]], [[Škotija|Škotijoje]], [[Olandija|Olandijos Respublikoje]], [[Bernas|Berne]] ir dar daugiau nei keliolika [[Vokietija|Vokietijos teritorijų]] buvo prisijungusios prie Šveicarijos protestantų [[kantonas|kantonų]] kaip vietos, kur įstatymai nustatė reformatų garbinimą. <ref>„The second Wave of Protestant expansion“ in The Cambridge History of Christianity. Vol. 6: Reform and Expansion 1500–1660, Cambridge, 2007, p. 126.</ref> Taip pat įtakos turėjo ir kalba. Šalyse, kuriose buvo populiari [[prancūzų kalba|prancūzų kalba]], kalvinizmas plito greičiau. Pirmosios prancūzų kalba kalbančios teritorijos Europoje, kuriose įsitvirtino protestantizmas, buvo prancūzų kalba kalbančios žemės netoli Šveicarijos sienos, nuo [[Nešatėlis|Nešatelio]] iki Ženevos, kur reformacija pasirode su bernezų pagalba ir buvo reformuota pagal jų tradiciją. <ref>„The second Wave of Protestant expansion“ in The Cambridge History of Christianity. Vol. 6: Reform and Expansion 1500–1660, Cambridge, 2007, p. 137.</ref>

Dar viena priežastis, kodėl protestantizmas greitai plito Europos šalyse – jose buvo daug [[teologija|teologų]], kurie skleisdami kalvinizmo idėjas prisidėjo prie protestantizmo išpopuliarėjimo. Žymūs teologai iš Švecarijos keiaudavo po Europos šalis, kur skleisdavo kalvinizmą ir skatindavo karalius suteikti daugiau laisvių protestizmą išpažįstantiems žmonėms. Kalvinizmas prisidėjo prie visų reformuotų bažnyčių, kurios išplito visoje Europoje antrosios protestantizmo plitimo bangos metu, tačiau jų įkūrimo istorijos mums parodė, kad ŽJ. Kalvinas nebuvo vienintelis teologas, vadovaujantis ir įkvepiantis procesą, nei kad Ženeva buvo vienintelis reformacijos plitimo lopšys. <ref>„The second Wave of Protestant expansion“ in The Cambridge History of Christianity. Vol. 6: Reform and Expansion 1500–1660, Cambridge, 2007, p. 142. </ref> Tačiau ne tik teologai keliaudavo po įvairias Europos šalis, bet ir patys protestantai keliaudavo į Šveicariją gyventi bei laisvai išpažinti savo tikėjimą ten. Tai vykdavo dėl to, kad šalyse, kai valdovu būdavo išrinktas katalikas, prasidėdavo religinė nesantaika, protestantizmą išpažįstančius žmones persekiodavo ar net žudydavo.

Iš Šveicarijos į kitas Europos valstybes išplitus kalvinizmui, jis kito ir atsirado naujos atšakos: Anglijoje – [[puritonai|puritonai]], Prancūzijoje – [[hugenotai|hugenotai]]. Šiose valstybėse kilo nesutarimai dėl išpažįstamo tikėjimo, daug evangelikų bažnyčios tikinčiųjų buvo nužudyta ar jie buvo priversti emigruoti.

Prancūziją kalvinizmo idėjos pasiekė XVI a. 3-4 dešimtmetyje, o [[Biblija|Biblija]] 1530 m. išversta į gimtąją prancūzų kalbą. Tačiau kalvinizmo pasekėjų skaičius išaugo dešimtmečiu vėliau. Prie judėjimo populiarumo prisidėjo ir tai, kad ŽanasJonas Kalvinas buvo gimęs šioje šalyje. <ref>Geoffrey Treasure ‘‘The Huguenots“, p.125.</ref> Atsiradus šio judėjimo pasekėjų, Prancūzijoje greitai pradėjo plisti protestantų judėjimas. Nei vienoje šalyje, kurioje reformatų bažnyčios buvo formuojamos nepaisydamos vyriausybės draudimų 1550-aisiais, tiek daug [[kongregacija|kongregacijų]] suformavo taip greitai, kaip Prancūzijoje. <ref>„The second Wave of Protestant expansion“ in The Cambridge History of Christianity. Vol. 6: Reform and Expansion 1500–1660"The second Wave of Protestant expansion" in The Cambridge History of Christianity. Vol. 6: Reform and Expansion 1500–1660, p. 135.</ref> 1559 m. įvyko pirmas Nacionalinis [[sinodas|sinodas]], kurio metu sukurta Prancūzijos Reformatų bažnyčia. Tai, kad sinodas buvo įmanomas, nors ir reprezentatyvus, liudija apie greitą protestantizmo plitimą šalyje. Šis sinodas sutapo su Prancūzijos karaliaus [[Henrikas II|Henriko II]] mirtimi. Šalyje prasidėjo politinė destabilizacija, nes visi Hendriko II sūnūs buvo politiškai nebrandūs ir netinkami valdyti. Į sostą įžengė Henriko II žmona [[Kotryna Mediči|Kotryna Mediči]].

Norint sustabdyti religinius nesutarimus šalyje, nutarta priimti ediktą, kuris suteiktų laisvesnį protestantų tikėjimą išpažinimą. 1562 m. sausio mėn. [[Sent Žermeno ediktas|Sent Žermeno ediktas]], dažnai vadinamas „Toleracijos ediktu“, turėjo būti būsimų susitarimų etalonas – pirmasis oficialus hugenotų teisės praktikuoti savo religiją be trukdžių pripažinimas. <ref>Geoffrey Treasure ‘‘The Huguenots“, p.144. </ref> Tačiau nei hugenotams, nei katalikams susitartos sąlygos netenkino. Iš karto po to įvykusios didiko [[Fransua Giza|Fransua Gizos]] sukeltos hugenotų žudynės [[Vassi|Vassi]] mieste sunaikino netgi šį kompromisinį planą ir, didikui sulaikius jaunąjį karalių [[Čarlzas IX|Čarlzą IX]] bei privertus Kateriną Mediči sutikti su jo politika, kilo pirmasis religinis karas, pasibaigęs 1563 m. sunkiomis paliaubomis ir [[amboise ediktas|Amboise‘o ediktu]]. <ref>„Development and spread of calvinism“ in The New Cambridge Modern History. Vol.3: Counter-Reformation and Price Revolution, p. 95.</ref> Taip prasidėjo religinių karų epocha Prancūzijoje.

Žuvus katalikų lyderiui Fransua Gizui ir hugenotų lyderiui [[Antuanas Burbonas|Antuanui Burbonui]], o religiniams karams nesibaigiant, buvo sugalvota sudaryti dinastinę sutartį, taip sutaikant abi kovojančias puses. Buvo suplanuotos vestuvės tarp karaliaus dukros [[Margarija Valua|Margaritos Valua]] ir Antuano Burbono sūnaus [[Henrikas Navarietis|Hendriko Navariečio]]. Tačiau katalikai užpuolė hugenotus kelios dienos po vestuvių. Paryžiuje prasidėjusios žudynės ankstyvą [[Šv. Baltramiejaus diena|Šv. Baltramiejaus dieną]], 1572 m. rugpjūčio 24 d., tęsėsi tris dienas ir po to buvo pakartoti keliolikoje kitų miestelių, turi ypatingą vietą hugenotų istorijoje. <ref>Geoffrey Treasure ‘‘The Huguenots“, p.165.</ref> Vedybos neįvedė taip lauktos taikos šalyje, o atvirkščiai – hugenotai pradėjo naująjį karo etapą. Tačiau daug hugenotų, išgąsdinti kankinimų, mirčių, buvo priversti atsisakyti protestantiško tikėjimo ir pereiti į katalikybę.

XVI a. pabaigoje mirus pagrindiniams pretendentams į Prancūzijos sostą, vienininteliu kandidatu į sostą buvo Henrikas Navarietis. Jis perėjo į katalikybę ir buvo karūnuotas Prancūzijos karaliumikaraliu [[Henrikas IV|Henriku IV]]. Naujasis karalius norėjo užbaigti kelis dešimtmečius besitęsiančius religinius karus tarp katalikų ir protestantų. Karalius žinojo, kad negali tikėtis patenkinti tiek katalikų, tiek ir hugenotų, kad visi, išskyrus nuosaikiausiuosius, paliks Nantą su išlygomis ir pasipiktinimais. <ref>Geoffrey Treasure ‘‘The Huguenots“, p.224.</ref> 1598 m. Henrikas IV išleido [[Nanto ediktas|Nanto ediktą]], kuriuo hugenotai laisvai gali išpažinti savo tikėjimą. Nanto ediktas, kuris užbaigė konfliktus, suteikė šioms bažnyčioms specialias karines privilegijas ir garantavo jų narių pilietinės teisės. <ref>„The second Wave of Protestant expansion“ in The Cambridge History of Christianity. Vol. 6: Reform and Expansion 1500–1660"The second Wave of Protestant expansion" in The Cambridge History of Christianity. Vol. 6: Reform and Expansion 1500–1660, p. 137.</ref>

Hugenotai galėjo laisvai išpažinti savo tikėjimą iki XVII a. pabaigos, kai Prancūzijos karalius [[Liudvikas XIV|Liudvikas XIV]] [[Fonteblo ediktas|Fontenblo ediktu]] panaikino Nanto ediktą. Prancūzijoje prasidėjo hugenotų persekiojimas, daug protestantizmą išpažįstančių tikinčiųjų emigravo iš šalies.

Reformacija Anglijoje įsitvirtino XVI a. pirmoje pusėje, kai šalies karalius [[Henrikas VIII|Henrikas VIII]] 1534 m. [[supremacijos aktas|supremacijos aktu]] atskyrė katalikų ir Anglikonų bažnyčią bei taip pavertė save šios Bažnyčios vadovu. Tuo pat metu Anglijoje įsitvirtino ir kalvinizmas: susikūrė nauja jo atšaka – puritonizmas. Puritonai svarbiausiu religiniu šaltiniu laikė Bibliją, jie norėjo iš Anglikonų Bažnyčios panaikinti liturginius drabužius, paveikslų garbinimą, katalikišką mokymą ir siekė nepriklausomybės nuo karaliaus valdžios.

Mirus Henrikui VIII, Angliją pradėjo valdyti karalius [[Eduardas VI|Eduardas VI]]. Anglijoje laisviau pradėjo plisti protestantizmas. Prie to prisidėjo [[Kenterberio arkivyskupas|Kenterberio arkivyskupas]] [[Tomas Kranmeris|Tomas Kranmeris]]. Kranmeris ne tik įgyvendino daugelį naujausių idėjų, kilusių iš Vokietijos ir Šveicarijos, akivaizdžioje jo [[Eucharistija|Eucharistijos]] teologijoje, bet taip pat pakvietė daug reformatorių, tokių kaip [[Peteris Martyras Vermigli|Peteris Martyras Vermigli]] ir [[Martinas Buceris|Martinas Buceris]], aplankyti Angliją, norėdamas įgyvendinti savo svajonę prikelti reformaciją kontinente ir Liuterio palikimą. <ref>Randall J. Pederson “Unity in Diversity : English Puritans and the Puritan Reformation, 1603–1689“, p. 48.</ref>

Tačiau Eduardas VI mirė anksti ir pradėtų reformų įgyvendinti nepavyko. Po jo mirties sostą užėmus seseriai katalikei [[Marija I|Marijai I]], naujoji valdovė šalyje pradėjo vykdyti [[kontrreformacija|kontrreformaciją]]. Marija I Anglijoje norėjo grąžinti katalikybę ir ėmėsi griežtų priemonių tam norui įvykdyti. Marija ėmė ištreminėti protestantus ir sudeginti juos ant stulpo, šie veiksmai jai pelnė epitetą „Kruvinoji Marija“.<ref>Randall J. Pederson “Unity in Diversity : English Puritans and the Puritan Reformation, 1603–1689“, p. 49.</ref> Puritonai, išvyti iš šalies, persikėlė gyventi į kontinentinę Europą. Nemaža dalis jų persikėlė į Šveicariją, kur laisvai galėjo išpažinti ŽanoJono Kalvino tikėjimą ir priklausyti disciplinuotai bažnyčiai.

Tikrasis Anglijos kalvinizmas prasidėjo tada, kai grįžo ,,Marijos tremtiniai“ po [[Elžbieta I|Elžbietos I]] išrinkimo į sostą 1558 m. <ref>„Development and spread of calvinism“ in The New Cambridge Modern History. Vol.3: Counter-Reformation and Price Revolution, p. 106.</ref> 1559 m. naujoji karalienė išleido [[Vienodumo aktas|Vienodumo aktą]], kuriuo vėl įtesino protestantizmą šalyje ir leido grįžti emigravusiems puritonams. Susipažinę, kaip kitose šalyse išpažįstamas kalvinizmas, jie grįžo radikalesni, su naujomis religinėmis taisyklėmis. Puritonai norėjo radikalesnių reformų ir manė, kad bus išleista daugiau aktų. Be savo konstitucijos ir liturgijos, Elžbietos bažnyčia buvo nepopuliari puritonams, nes dėl daugelio administracinių piktnaudžiavimų dauguma jų turėjo išgyventi [[vifuramžiai|viduramžiškus]] blogus įpročius, kurie niekada nebuvo pakeisti. <ref>Randall J. Pederson “Unity in Diversity : English Puritans and the Puritan Reformation, 1603–1689“, p. 109.</ref> Nesutarimai kilo ir dėl to, kad protestantai norėjo dėvėti juodus dvasinius drabužius, nors jiems buvo liepiama dėvėti baltus. Taip puritonai pradėjo savo judėjimą. Nepaisant pakartotinių puritonų pastangų įkvėpti tolesnę reformaciją, nekaltoji karalienė Elžbieta I tvirtai išsaugojo šį susitarimą, iš pradžių bijodama, kad kiti išleisti aktai gali išprovokuoti pasipriešinimą, taip pat vardan tradicijos ir tikslingumo, ir galiausiai kai kurie teologai pateisino savo garbinimą kaip teigiamą ir pritaikytą Dievo didybei. <ref>„The second Wave of Protestant expansion“ in The Cambridge History of Christianity. Vol. 6: Reform and Expansion 1500–1660"The second Wave of Protestant expansion" in The Cambridge History of Christianity. Vol. 6: Reform and Expansion 1500–1660, p. 139.</ref>

Kalvinizmas padarė įtaką Anglijos istorijos raidai. Ši protestantizmo šaka per savo formavimosi laikotarpį buvo ir leidžiama laisvai išpažįsti, ir jos šalininkai buvo tremiami į kitas šalis bei žudomi. Nors XVI a dauguma Anglijos karalių stengėsi įteisinti protestantizmą ir jų tikintiesiems suteikti daugiau laisvių, pagrindine religijos srove išliko anglikonybė. Kalvinizmui nepavyko įsitvirtinti kaip nacionalinei bažnyčiai, daugiausiai dėl to, kad kaip ir Prancūzijoje, jis susidūrė su nors dar ne karo būdu, bet su monarchijos pasipriešinimui jį priimti. <ref>Randall J. Pederson “Unity in Diversity : English Puritans and the Puritan Reformation, 1603–1689“, p. 112.</ref> Žymūs kalvinistai teologai – ŽanasJonas Kalvinas, [[Teodoras Beza|Teodoras Beza]] ir Peteris Martyras – stengėsi, kad Anglijoje sparčiau plitų kalvinizmo idėjos. Jie bendravo su šalies karaliais ir skatino suteikti daugiau teisų ir laisvių puritonams. Tačiau puritonizmas valdžią ir galią pasiekė tik XVII a., puritonu [[Oliveris Kromvelis|Oliveriui Kromveliui]] laimėjus Anglijos revoliucijos pilietinius karus.

Lietuvoje kalvizmas pradėjo plisti XVI a. Kalvinistai buvo daugiausia bajorai, miestiečiai, didikai, inteligentai. Žymiausi iš jų - [[Radvilos|Radvilų]] giminė. XVII a. kalvinistų veikla ėmė silpnėti. Stipriausios kalvinistų bendruomenės buvo [[Biržai|Biržuose]], [[Kėdainiai|Kėdainiuose]], [[Vilnius|Vilniuje]], [[Papilys|Papilyje]].