Gimęs Vienoje, tradicijų besilaikančioje žydų šeimoje, sugebėjo sulaužyti žydiškus stereotipus ir užsibrėštaiužsibrėžtai siekė savo tikslo – studijuoti filosofiją. 1902 metaism. tapo redaktoriumi savaitraščio „Die Welt“, pagrindinio Sionistinio judėjimo skaitinio, nepaisant to, vėliau atsisakė dirbti organizacinį darbą susijusį su Sionizmu. Nuo 1910 iki 1914 m. Buberis studijavo mitus ir publikavo mitinių tekstų interpretacijas. 1916 m. persikraustė iš Berlyno į [[Heppenheim|Hepenhaimą]]. Antrojo pasaulinio karo metais padėjo įkuriant ,,Nacionalinę žydų komisiją'', kuri stengėsi padėti rytų Europos žydams. Iki 1924 m. buvo mėnesinio laikraščio ,,Der Jude'' redaktorius. 1923 m. Buberis parašė savo įžymiąją egzistencinę ese „Aš ir Tu“(„Ich und Du“, vėliau išversta į Anglų kalbą kaip „I and Thou“). 1925 m. pradėjo versti Hebrajų Bibliją i vokiečių kalbą. 1930 m. Buberis tapo garbės vardą turinčiu profesoriumi Frankfurto universitete, tačiau 1933 m. metais į valdžią atėjus Adolfui Hitleriui, protestuodamas atsisakė savo pareigų. Buberis veikė žydų ir edukacinėse bendruomenėse ir Vokietijoje, ir Izraelyje. Jis įsteigė Centrinį Žydų edukacinį centrą, kurio svarba didėjo, ypač vokiečių valdžiai uždraudus žydam lankytis viešose vietose ir įgauti išsilavinimą. 1938 m. Buberis paliko Vokietiją ir persikraustė i Jeruzalę, gaudamas profesinę stipendiją Hebrajų Universitete dėstyti antropologiją ir sociologiją. Po antrojo pasaulinio karo pradėjo skaityti paskaitas [[Europa|Europoje]] ir [[JAV]]. Buberio žmona Paula mirė 1958, o jis mirė savo namuose Talbiyeh, netoli Jeruzalės, 1965 metų birželio 13 dieną. Jo įtaka jaučiama humanitariniuose moksluose ypač socialinės psichologijos, socialinės filosofijos, religinio egzistencializmo srityse.
