Žaludkas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Vietovardis minimas nuo XV a. II p., kaip [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos didžiųjų kunigaikščių]] privati valda. 1486 m. jau įvardijamas kaip miestelis. [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|LDK]] valdovas [[Kazimieras Jogailaitis]] 1490 m. Žaludke fundavo bažnyčią, kurią 1506 m. antpuolio metu sunaikino [[Krymo totoriai]]. Šventovė buvo atstatyta 1526 m. [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|LDK]] valdovo [[Žygimantas Senasis|Žygimanto Senojo]] rūpesčiu. 1503 m. [[Martynas Chreptavičius|Matynas Chreptavičius]] minimas kaip Žaludko vietininkas. Nuo XVI a. I p. Žaludkas palaipsniui perėjo [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] didikų nuosavybėn. Žaludką XVI a. vid. LDK valdovai už karinius nuopelnus ir tarnybą valstybei perdavė [[Sapiegos|Sapiegų]] giminei. 1570 m. vedybų keliu, [[Ivanas Bagdanovičius Sapiega|Ivano Bagdanovičiaus Sapiegos]] dukrai Onai ištekėjus už Vitebsko [[Pakamaris|pakamario]] bei Lydos [[Stalininkas|stalininko]] Nikolajaus Pranckevičiaus-Radiminskio, Žaludkas atiteko šiai Mozūrijos bajorų giminei. Kazimieras Pranckevičius-Radiminskis ir jo sutuoktinė Aleksandra 1682 m. Žaludke fundavo bažnyčią bei [[Karmelitai|senųjų kamelitų]] vienuolyną, kuris [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] carinės valdžios buvo uždarytas 1832 m., po [[1830–1831 m. sukilimas|1831 m. sukilimo]] nuslopinimo. [[Šiaurės karas|Šiaurės karo]] metu Žaludką, kaip savo būstinę 1706 m. buvo pasirinkęs ir čia apsistojęs Švedijos karalius [[Karolis XII]]. XVIII a. pr. Dovydo Pranckevičiaus Radiminskio duktė Aleksandra ištekėjo už LDK didžiojo raštininko [[Mykolas Tyzenhauzas|Mykolo Tyzenhauzo]], kuris už 5 tūkst. talerių iš savo uošvio išpirko Žaludką ir pusę „Žaludko [[Raktas (reikšmės)|rakto]]“. 1726 m. [[Mykolas Tyzenhauzas|M. Tyzenhauzui]] mirus tarp giminių dėl Žaludko prasidėjo teisminiai ginčai, 1740 m. pasibaigę [[Tyzenhauzai|Tyzenhauzų]] naudai. M. Tyzenhauzo sūnus Benediktas Tyzenhauzas iš Pranckevičių išpirko likusią Žaludko rakto dalį, šias valdas apjungdamas į nedalomą ūkinį – ekonominė vienetą – raktą<ref>https://www.muziejusrokiskyje.lt/grafai-tyzenahuzai</ref>. Po B. Tyzenhauzo ir jo sutuoktinės Onos Apolonijos Beganskytės mirties Žaludką paveldėjo šių sūnus [[Antanas Tyzenhauzas]]. 1785 m. mirus bevaikiui A. Tyzenhauzui Žaludką paveldėjo jo sūnėnas [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|LDK]] gvardijos šefas Ignotas Tyzenhauzas (1760–1822 m. Po I. Tyzenhauzo mirties miestelį paveldėjo šio sūnus Adolfas Rudolfas Tyzenhauzas. Per 1795 m. [[Antrasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas|II ATR padalijimą]] Žaludkas pateko į [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] sudėtį. A. R. Tyzenhauzas Žaludke surinko 124 raitosios artilerijos karių būrį, kuris [[Napoleono žygis į Rusiją|1812 m.]] kovėsi [[Napoleono karai|Napoleono kare]] prieš [[Rusijos imperija|Rusijos imperiją]]<ref>https://zemaitiuzeme.lt/aktualijos/adolfas-rudolfas-tyzenhauzas/</ref>. Tyzenhauzams valdant Žaludkas garsėjo nuostabiu dvaro parku ir Adolfo Rudolfo Tyzenhauzo suburtu smuikų kvartetu. Pasakojama, jog šis grafas - melomanas turėjo įsigijęs vieną iš [[Antonijus Stradivarijus|Antonijaus Stradivarijaus]] sukurtų smuikų. A.R. Tyzenhauzo (mirė 1830 m.) dukrai ir Žaludko paveldėtojai Germancijai Tyzenhauzaitei 1843 m. ištekėjus už grafo Severino Uruskio (1817-1890), miestelis atiteko šiai giminei. Sutuoktinių rūpesčiu Žaludke 1854 m. buvo pastatyta mūrinė Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų [[Romos Katalikų Bažnyčia|Romos katalikų]] bažnyčia, į kurios kriptas perkelti čia gyvenusių ir palaidotų Tyzenhauzų šeimos palaikai. 1886 m. Žaludke be minėtosios bažnyčios veikė sinagoga, žydų maldos namai, 2 malūnai, raugykla, spirito varykla, bravoras, 23 krautuvės, 2 karčiamos. 1897 m. miestelis turėjo 1860 gyventojų, veikė pradinė mokykla<ref>http://pawet.net/library/history/bel_history/marozava/44a/%D0%A2%D0%B8%D0%B7%D0%B5%D0%BD%D0%B3%D0%B0%D1%83%D0%B7%D1%8B_%D0%B8_%D0%96%D0%B5%D0%BB%D1%83%D0%B4%D0%BE%D0%BA.html</ref>.