Francesco Borromini: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

1619 m. pabaigoje F. Borominis atvyko į [[Roma|Romą]] ir įsidarbino pas Karlą Maderną, [[Šv. Petro bazilika|Šv. Petro bazilikos]] architektą, su kuriuo išdirbo iki jo mirties 1629 m.<ref>Blunt, Anthony. ''Borromini.'' Harvard University Press, 1979, p. 16</ref> K. Madernas pastebėjo jaunojo F. Borominio talentą. Dirbdamas pas K. Maderną F. Borominis susikūrė savo skulptoriaus, o vėliau architekto vardą Romoje. F. Borominis dirbo ties [[Barberini rūmai|Barberinio rūmų]] projektais. Jis prisidėjo prie ''[[Sant’Andrea della Valle]]'' bažnyčios fasado sukūrimo. Ir vėliau jam buvo patikėta savarankiškai sukurti šios bažnyčios kupolo žibintą.<ref>Lilian H. Zirpolo. ''Historical Dictionary of Baroque Art and Architecture.'' Rowman & Littlefield, 2010, p. 100</ref> F. Borominis sukūrė fasadą XVI a. ''Sant’Anna dei Palafrenieri'' bažnyčiai. 1629 m. mirus K. Madernui Barberinio rūmų statyboms vadovauti buvo paskirtas [[Berninis|Dž. L. Berninis]]. Iš pradžių F. Borominis dirbo pagal buvusius K. Maderno planus ir sutarė su Dž. L. Berniniu, tačiau pastarasis vis labiau pradėjo pasitikėti architekto [[Pietro da Cortona|Pjetro da Kortonos]] patarimais. 1631 m. F. Borominis pasitraukė iš rūmų statybų kartu su Dž. L. Berniniu ir jie užsiėmė Šv. Petro bazilikos [[Šv. Petro baldakimas|bronzinio ciborijaus]] kūrimu. Darbams vadovavo [[Berninis|Dž. L. Berninis]]. Išmokos, sumokėtos F. Borominiui 1631−1635 m. laikotarpyje, rodo, kad jo indėlis projekte buvo nemenkas.

Su kardinolo Barberinio ir Berninio rekomendacijomis F. Borominis 1632 m. paskirtas [[La Sapienza|Romos universiteto]] architektu ir pradėjo ieškoti savarankiškų užsakymų. Pirmuoju jo projektu tapo 1638 m. pradėta statyti ''[[San Carlo alle Quattro Fontane]]'' bažnyčia. Ji buvo labai maža ir F. Borominis įvedė sudėtingą kompoziciją iš banguojančių formų žemutinės dalies, graikišką kryžių primenančios vidurinės ir ovalo formos kupolo. F. Borominį rėmė įtakinga Romos Spada giminė ir popiežius [[Inocentas X]], tačiau jo santykiai su rėmėjais buvo labai nepastovūs dėl architekto požiūrio į juos ir charakterio. F. Borominis buvo melancholiško ir nepastovaus charakterio, jis atsiribojo nuo turtinės padėties atributų ir dėvėjo prastuoliškus drabužius. Kartais jį apimdavo įniršio priepuoliai. Radęs statybų vietoje žmogų, gadinantį medžiagas, esą F. Borominis užsiundė savo darbininką jį sumušti, kad vėliau žmogus dėl to mirė.<ref>Blunt, Anthony. ''Borromini.'' Harvard University Press, 1979, p. 21</ref>