Horacijų priesaika: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SubRE (aptarimas | indėlis)
Naujas puslapis: {{Vaizduojamojo meno kūrinys | antraštė = „Horacijų priesaika“ | paveikslėlis = Vaizdas:Jacques-Louis David, Le Serment des Horaces.jpg|260px|...
 
SubRE (aptarimas | indėlis)
Eilutė 15:
== Apie paveikslą ==
 
Nutapyti paveikslą „Horacijų priesaika“ Ž. L. Davidui 1784 m. užsakė Prancūzijos karalius [[Liudvikas XVI]]. Jis paremtas [[Senovės Roma|Sen. Romos]] istorijos epizodu, kurį aprašė [[Titas Livijus]] iš ikirespublikinių laikų (VII a. pr. m. e.), kurį aprašė [[Titas Livijus]]. Pasak Livijaus, prasidėjo karas tarp Romos ir Albos miestų. Siekdami išvengti mūšių ir daugelio karių žūčių, kas būtų susilpninę abu miestus ir atvėrę galimybę etruskų įsiveržimui, Romos ir Albos miestų vadai nusprendė, kad karo eigą turėtų nulemti trijų karių kova iš abiejų pusių. Iš Romos pusės kovai buvo parinti trys broliai iš Horacijų giminės, iš Albos pusės − trys broliai iš Kuriacijų giminės. Didelių matmenų paveikslą (3,30 × 4,25 m) Ž. L. Davidas nutapė [[Roma|Romoje]]. Su tema jis turėjo būti susipažinęs ir iš [[Pierre Corneille|P. Kornelio]] tragedijos „Horacijus“. Tačiau nei Livijaus, nei P. Kornelio istorijose nėra Horacijų priesaikos epizodo, tad šį motyvą Ž. L. Davidas tikriausiai sugalvojo pats.
 
„Horacijų priesaikoje“ pavaizduoti trys broliai Horacijai prisiekiantys savo tėvui, kuris laiko tris jų kardus, nugalėti arba mirti dėl Romos miesto. Ši žinia atitinka [[Švietimo amžius|Švietimo]] idėjas apie civilinių pareigų, ištikimybės, priesaikų ir kitų moralinių nuostatų aukštumą. Švietėjai manė, kad praeities įvykių pavyzdys turi įkvėpti ir būti pavyzdžiu dabarties poelgiams. Atitinkamai, šioms idėjoms išreikšti Ž. L. Davidas pasirinko aiškias vaizdavimo formas. Paveikslo erdvė negili, skurdūs ir geometriški architektūriniai elementai perteikia veiksmą tarsi vykstantį scenoje. Prisiekiančių Horacijų ir jų tėvo figūros skulptūriškos, arti paveikslo paviršiaus ir sukuria tarsi reljefų įspūdį. Paveikslo dešinėje pavaizduotos palūžusios moterys, nujaučiančios būsimų įvykių eigą. Pagal istoriją, vyriausiojo Horacijų brolio žmona Sabina buvo Kuriacijų sesuo, o Horacijų sesuo Kamila buvo susižadėjusi su vienu iš Kuriacijų. Toliau gilumoje pavaizduota Horacijų brolių motina su anūkais. Silpnos ir palūžusios moterų figūros kontrastuoja su ryžtingomis vyrų figūromis. Tai vėl atliepia Švietimo idėjas, kad narsa, patriotizmas ir ištikimybė principams (siejami su vyriškumu) yra aukštesni už meilę, liūdesį ir neviltį (siejami su moteriškumu).