Juozapas Ambraziejus-Ambrozevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas: brūkšneliai keičiami brūkšniais (pagal lietuvių kalbos rašybos normas) |
S Automatinis kabučių taisymas |
||
Eilutė 6:
[[Marijampolė]]je baigęs keturias klases, įstojo į Seinų kunigų seminariją, 1880 įšventintas kunigu. Gerai mokėjo lenkų kalbą, todėl buvo paskirtas į Lomžos parapiją. Trumpai kunigavo ir Varšuvoje, o nuo [[1892]] Vilniaus vyskupijoje. [[Vilnius|Vilniuje]] buvo keliamas iš parapijos į parapiją. Dirbo Vilniaus [[Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia|Visų Šventųjų]] bažnyčios kamendoriumi, kunigavo Vilniaus [[Vilniaus Šv. Jono bažnyčia|Šv. Jono]], Vilniaus [[Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčia| Šv. Rapolo]], Vilniaus [[Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia|Šv. Mikalojaus]] bažnyčiose, buvo išvykęs į Strūnaičio ir Varėnos parapijas. Kurį laiką gyveno ir Peterburge, kur domėjosi lietuviškos spaudos reikalais. Subūrė lietuvių inteligentų „Apaštalų kuopą", rūpinosi, kad Vilniaus bažnyčiose būtų nedraudžiamos lietuviškos pamaldos.
Jo rūpesčiu [[1901]] Vilniaus [[Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia|Šv. Mikalojaus]] bažnyčioje atgimė lietuvių kalba. Iki [[1904]] vadovavo Lietuvių sambūriui [[Vilnius|Vilniuje]]. [[1897]] prie [[Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčia|Vilniaus Šv. Rapolo]] bažnyčios subūrė pirmąjį lietuvišką chorą ir sukūrė jam dainų, surengė koncertų. Chorą mokė prisidengdamas bažnytiniais choralais ir bitininkystės kursais. Turėjo savo pasigamintą smuiką ir su juo mokė choristus – dažniausiai savo paties sukurtas eiles ir melodijas. Tai „Dieve, kaip ilgai Lietuva
Kunigas J. Ambraziejus visą gyvenimą domėjosi chorais, buvo draugijos „Vilniaus
==Šaltinis==
|