Abiejų Tautų Respublikos Seimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

S
S (Atmestas 78.63.135.138 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Homobot keitimas))
Žyma: Atmesti
 
Lietuvos ir Lenkijos Respublikos valstybinė santvarka evoliucionavo, tai lėmė Seimo vaidmenį. Nutrūkus [[Jogailaičių dinastija|Jogailaičių]] dinastijai, Varšuvoje, Karaliaus pilyje, vykstant [[1573]] m. konvokaciniam Seimui, buvo priimtas Varšuvos konfederacijos aktas, skelbiantis to meto Europai nebūdingą religinę toleranciją ir religinę taiką. Po karštų ginčų karalių nutarta rinkti laisvuose rinkimuose ''viritim'' būdu, kai renka kiekvienas į posėdį atvykęs bajoras. Prisaikdindami Seime laisvai išrinktą karalių [[Henrikas Valua|Henriką Valua]] ([[1573]]–[[1574]] m.) bajorai nuostatas dėl religinės taikos įrašė į vadinamuosius Henriko artikulus, kurie išreiškė Respublikos valstybinės santvarkos principus. Henrikas Valua [[1574]] m. šiuos artikulus ratifikavo, tačiau atsisakė juos patvirtinti dokumentu po karūnavimo.
 
Varšuvos konfederacijos aktas Seimo konstitucija tapo tik [[1576]] m., kai jį kartu su Henriko artikulais ratifikavo karalius Steponas Batoras ([[1576]]–[[1586]] m.). Henriko artikulai buvo teisių, kurių išrinktas valdovas pasižada laikytis ir kurių pripažinimas buvo rinkimų teisėtumo sąlyga, rinkinys. Pagal artikulus monarchas pripažino Respublikos teises ir privilegijas, įsipareigojo šaukti paprastąjį Seimą kas dveji metai 6 savaitėms, nepaprastąjį Seimą, esant reikalui, 2 savaitėms, atsižvelgti į Seimo pasirinktų senatorių rezidentų (senatorių, kurie likdavo prie Karaliaus atlikti Seimo funkcijų neposėdžiaujant Seimui) patarimus užsienio politikos srityje, nerengti savo įpėdinio rinkimų, tai yra atsisakyti teisės paveldėti sostą ir pripažinti laisvus rinkimus bei laikytis Varšuvos konfederacijos akto nuostatų dėl religinės taikos. Taip pat artikulai nustatė, jog karaliui pažeidus šiuos principus, bajorai gali atsisakyti jam paklusti ir net rengti ginkluotą sukilimą – [[Rokošas|rokošą]]. Vėliau Henriko artikulai, žinomi kaip ''pacta conventa'', buvo pateikiami išrenkamiems Respublikos monarchams kaip rinkimų teisėtumo sąlyga. Tikrovėje karalius Seimą šaukdavo dažniau, kartais net po pora kartų per metus ir neretai pratęsdavo jo sesiją tam, kad iki galo būtų išspręsti visi svarbiausi klausimai. XVII a. ir XVIII a. pirmoje pusėje Respublikos santvarka pakito mažai, valdovai daugiau ar mažiau laikėsi Henriko artikulų.
 
Iš svarbesnių Seimo organizavimo pokyčių paminėtina nuo [[1652]] m. įsigalėjusi [[veto|liberum veto]] teisė, pagal kurią grupė ar net vienas Seimo atstovas galėjo pasipriešinti viso Seimo sprendimui. Dėl sprendžiamojo kiekvieno Seimo atstovo balso paprastajame Seime nebūdavo balsuojama, reikėdavo pasiekti bendrą sutarimą, kurio kartais pasiekti nepavykdavo ir Seimai nutrūkdavo. Liberum veto atsiradimas siejamas su absoliučia bajorų luomo narių lygybe. Iš tiesų dėl vieno iš atstovų veto yra nutrūkę 18 Seimų. Tiesa, dažniausiai veto pareikšdavo ne atskiras Seimo atstovas, o pavietas, kurio instrukcijas pavietų atstovai Seime vykdydavo, pavyzdžiui, didinant mokesčius, ar norint pasamdyti gausesnę Respublikos kariuomenę.
42 057

pakeitimai