Liberijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

1 730 pridėta baitų ,  prieš 1 mėnesį
S (Šablonų peradresavimų šalinimas)
 
Per [[Antrasis pasaulinis karas|Antrąjį pasaulinį karą]] [[1944]] m. Liberija prisidėjo prie antihitlerinės koalicijos. Prezidento [[Viljamas Tubmanas|V. Tubmano]] laikais ([[1944]]–[[1971]] m.) imta įgyvendinti priemones vietos gyventojų ir Liberijos amerikiečių palikuonių nelygybei panaikinti. Šias permainas skatino ir visoje Afrikoje po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs vietos gyventojų judėjimas. [[1947]] m. vietos gyventojams vyrams buvo suteikta [[rinkimų teisė]], bet ją ribojo [[turto cenzas]], jiems leista užimti valstybės pareigas. Skatintos užsienio kapitalo investicijos. Dėl kaučiuko eksporto ir JAV paskolų bei subsidijų [[1951]] m. Liberija sugebėjo išmokėti visas skolas bendrovei Firestone Plantations Company. Septintame dešimtmetyje užsienio investuotojams padedant Liberija tapo stambia geležies rūdos eksportuotoja. Aštuntame dešimtmetyje BVP 1 gyventojui sudarė 500 m. JAV dolerių.
 
Nuo [[1945]] m. yra Jungtinių Tautų, nuo [[1963]] m. – [[Afrikos vienybės organizacija|Afrikos Vienybės organizacijos]] narė.
 
Šalyje išliko įtampa tarp įvairių bendruomenių. [[1971]] m. mirus V. Tubmanui prezidentu tapo [[Viljamas Tolbertas]]. [[1980]] m. per vyr. seržanto [[Samuelis Doe|S. Doe]] vadovaujamą karinį perversmą, kurio pagrindiniai dalyviai buvo vietos gyventojų kilmės žemesniųjų rangų kariškiai, V. Tolbertas nušalintas nuo valdžios, sudaryta karinė vyriausybė – Liaudies gelbėjimo taryba. Tikrųjų vigų partija, valdžiusi daugiau kaip 120 m., visiškai prarado įtaką. Valdžia atiteko vietos gyventojų atstovams. [[1985]] m. prezidentu išrinktas Samuelis Doe.
Dėl gausybės skirtingų bendruomenių, demokratinių tradicijų stokos ėmė vyrauti gentiniai interesai, prasidėjo išpuoliai prieš politinius oponentus. Vyriausybė sustabdė konstitucijos galiojimą, uždraudė politinių partijų veiklą, laikraščių leidybą. [[1989]] m. gruodžio mėn. tarp vyriausybės ir [[Liberijos nacionalinis patriotinis frontas|Liberijos nacionalinio patriotinio fronto]] (LNPF, vadovas [[Čarlzas Teiloras]]) prasidėjo ginkluoti susirėmimai, kurie virto pilietiniu karu; [[1990]] m. S. Doe buvo nužudytas. Į Liberiją buvo įvestos Vakarų Afrikos valstybių ekonominės bendrijos (VAVEB) ginkluotosios pajėgos (išvestos [[1999]] m.). [[1990]] m. tarpininkaujant tarptautinei bendrijai buvo sudaryta laikinoji vyriausybė (prezidentas ir vyriausybės vadovas Amosas Sajeris). Vyriausybė rezidavo Monrovijoje; didžiąją šalies dalį kontroliavo LNPF, vakarinę dalį – [[Liberijos išlaisvinimo vieningasis judėjimas]] (LIVJ). [[1993]] m. taikai palaikyti į šalį buvo įvestos ir [[Jungtinės Tautos|Jungtinių Tautų]] ginkluotosios pajėgos. [[1993]] m. svarbiausios pilietinio karo jėgos – Laikinoji vyriausybė, LNPF, LIVJ – sudarė pereinamojo laikotarpio paliaubas iki visuotinių rinkimų. [[1994]] m. A. Sajeris atsisakė pareigų ir valdžią perdavė valstybės tarybai.
 
[[1997]] m. prezidentu išrinktas Čarlzas Teiloras. Jo vadovaujama Nacionalinė patriotinė partija (įkurta [[1997]] m.) gavo daugumą ir per abejų parlamento rūmų rinkimus. Pilietinis karas laikinai aprimo. [[1989]]–[[1997]] m. per jį žuvo daugiau kaip 150 000 žmonių, 450 000 žmonių tapo pabėgėliais, apie 1 mln. žmonių, 1/3 šalies gyventojų, neteko pastogės. Liberijos ūkį ištiko krizė. Veiklą nutraukė beveik visos užsienio bendrovės, 80% gyventojų tapo bedarbiais. [[1999]] m., Č. Teilorui pradėjus persekioti politinius oponentus, vėl atsinaujino pilietinis karas. [[2002]] m. vyriausybė įvedė nepaprastąją padėtį, bet tai negelbėjo. [[2003]] m. rugpjūčio mėn. po JAV ultimatumo Čarlzas Teiloras atsistatydino. [[2003]] m., tarpininkaujant tarptautinei bendrijai, sudaryta laikinoji vyriausybė (vadovas [[Gidas Brajantas]]); jos svarbiausias tikslas buvo nutraukti ginkluotus susirėmimus ir surengti demokratinius rinkimus. [[2005]] m. spalio–lapkričio mėn. surengtus prezidento rinkimus laimėjo [[Libano vienybės partija|Vienybės partijos]] vadovė [[Elena Džonson-Sirleafa]]. {{šaltinis|{{VLE|XIII|99|Stasys Lukšys|Liberijos istorija}}}} 2006 m. kovą dėl tarptautinės bendruomenės spaudimo prezidentė kreipėsi į Nigeriją, kad būtų išduotas buvęs prezidentas Čarlzas Teiloras, kad būtų teisiamas už karo nusikaltimus. Jo teismas buvo perkeltas į Hagą dėl saugumo priežasčių. [[2006]] m. birželį JTO užbaigė Liberijos medienos embargą, pradėtą [[2003]] m. gegužę. O tų metų spalį sukūrus sertifikavimo programą atšauktas deimantų embargas, galiojęs nuo 2001 m.
 
[[2007]] m. suimtas ir valstybės lėšų grobstymu apkaltintas buvęs prezidentas Bryant. Po kelių metų visi kaltinimai jam buvo panaikinti vyriausybei nepateikus įrodymų.<ref>[http://www.frontpageafrica.com/newsmanager/anmviewer.asp?a=11530&z=37 "Reconciliatory Gesture Or Political Compromise? Why NTGL’s Bryant Walked. "], FrontPageAfrica, 24 September 2010.</ref>
 
[[2018]] m. Liberijos prezidentu tapo [[George Weah]], nugalėjęs [[Joseph Boakai]]. Jis tapo ketvirtu pagal jaunumą einančiu pareigas Afrikos prezidentu.<ref name="Listwand">{{cite news|title=Top 10 youngest serving presidents in Africa, 2018|url=https://listwand.com/2018/01/top-10-youngest-presidents-in-africa-updated/|agency=Listwand|date=3 October 2018}}</ref> Tai buvo pirmas taikus valdžios perdavimas Liberijoje per 74 metus.<ref name="BBC News">{{cite news|title=George Weah sworn in as Liberia's president|url=https://www.bbc.co.uk/news/world-africa-42773165|agency=BBC|date=22 March 2018}}</ref> Du pasaulinio garso Afrikos puolėjai [[Didier Drogba]] ir [[Samuel Eto'o]] dalyvavo inauguracijoje.<ref>{{cite news |title=George Weah sworn in as president of Liberia |url=https://en.as.com/en/2018/01/22/football/1516648087_302622.html |accessdate=23 August 2018 |work=As}}</ref>
Nuo [[1945]] m. yra Jungtinių Tautų, nuo [[1963]] m. – [[Afrikos vienybės organizacija|Afrikos Vienybės organizacijos]] narė.
 
== Šaltiniai ==
3 507

pakeitimai