Dominikos Respublikos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

1 baitas pašalintas ,  prieš 6 mėnesius
S
Eraras pasiuntė 10 tūkst. karių susigrąžinti Haičio valdžią. Pietuose [[kovo 19]] d. Asuos mūšyje Santana laimėjo. Žuvo 1000 haitiečių ir nė vienas dominikietis. Šiaurėje Chosė Maríja Imbertas nugalėjo Haičio generolą [[Jean-Louis Pierrot|Žaną Lujį Piero]] Santjago mūšyje. Žuvo 600 haitiečių ir vėl nė vieno dominikiečio. Net jūroje Haitis pralaimėjo. Trys Dominikos škunos paskandino tris Haičio laivus, kai jos apšaudė sausumos taikinius ir užtikrino Dominikos pranašumą jūroje per likusį karą. [[1845]] m. [[rugpjūčio 6]] d. naujas Haičio prezidentas Piero įsiveržė į Dominiką. Jis patyrė pralaimėjimus prie Estreletos ir Beleryje. [[1849]] m. haitiečiai buvo galutinai išstumti iš Dominikos.
 
[[1861]] m. diktatoriumi tapęs [[Pedro Santana]] perdavė bankrutavusią šalį Ispanijai, siekdamas išvengti naujų Haičio antpuolių. Jis gavo grafo titulą ir iš pradžių buvo paskirtas Dominikos valdytoju, bet ispanai atėmė iš jo valdžią ir privertė atsistatydinti 1862 m. Prekybos apribojimai, mulatų daugumos diskriminacija ir naujo archivyskupo Bienvenido Monzóno nepopuliari kampanija prieš nesantuokinius ryšius, atsiradusius nutūkus ryšiams su Vatikanu, sukėlė didelį nepasitenkinimą ispanų valdžia. Archivyskupas persekiojo [[Laisvieji masonai|laisvuosius masonus]], neprileisdavo prie komunijos, kol jie neatsižadėdavo savo praktikų. Taip pat kentėjo protestantai, kurių bažnyčios buvo perimtos, konfiskuotos ar sudegintos. Daugelis jų svarstė persikelti į haitįHaitį, kur buvo daugiau religinės laisvės.
[[Vaizdas:GregorioLuperon.jpg|right|thumb|Gregorijus Luperonas]]
[[1863]] m. [[rugpjūčio 16]] d. kilo karas, kai Santjage buvo įkurta laikinoji vyriausybė. Miesto ispanų įgula buvo apsupta sukilėlių ir po ilgos kovos pasitraukė į Puerto Platos tvirtovę, praradę 1300 vyrų.<ref>{{cite news|title=OUR HAVANA CORRESPONDENCE.; Later News from St. Domingo Details of the of Santiago de los Caballeros of the Spanish Troops with Heavy Loss From Venezuela.|url=https://www.nytimes.com/1863/10/09/news/our-havana-correspondence-later-st-domingo-details-seige-santiago-de-los.html?pagewanted=all|work=The New York Times|date=October 9, 1863}}</ref> Sukilėliai visiškai nusiaubė Santjagą, o 600 ispanų karių juos išvijo po kelių dienų. Visi Kuboje ir Puerto Rike buvę ispanų kariai bei 8000 iš Europos buvo nusiųsti į Dominiką. Ispanų laivynas kontroliavo jūrą ir be kliūčių plukdė karius aplink salą. Karui besitęsiant vis dažniau kildavo neišprovokuoti incidentai prieš juodaodžius dominikiečius. 1864 m. pradžioje ispanai buvo netekę dėl partizaninio karo 1000 karių mūšiuose ir 9000 dėl ligų. Kolonijinė vyriausybė skatino karalienę Izabelę atsisakyti Dominikos, bet tarp sukilėlių buvo suirutė ir jie negalėjo pareikšti savo pageidavimų. Pirmą laikinajį prezidentą Chosé Antonijų Salcedą nuvertė generolas nuvertė Gasparas Polankas. Jį po trijų mėnesių nuvertė Antonijus Pimentelas. Tvarką bandė įvesti nacionalinis susirinkimas 1865 m., kuris priėmė naują konstituciją. Deja, centrinė vyriausybė buvo bejėgė prieš regionų [[Kaudiljas|kauldiljus]].
[[1865]] kovą Ispanijos karalienė anuliavo Dominikos aneksiją ir paskutiniai jos kariai paliko salą liepos mėnesį.<ref>http://lcweb2.loc.gov/cgi-bin/query/r?frd/cstdy:@field(DOCID+do0017)</ref> Per karą žuvo 7000 dominikiečių.<ref name=Routledge>{{cite book|title=Peasants and Religion: A Socioeconomic Study of Dios Olivorio and the Palma Sola Religion in the Dominican Republic|page=569}}</ref> Naujos vyriausybės santykiai su Haičiu buvo įtemti, nes jo prezidentas Fabrė Žefraras neparėmė kaimynų nepriklausomybės bijodamas ispanų.<ref>{{cite book|title=Historical Dictionary of Haiti|page=118}}</ref>
 
1865-1879 m. Dominikoje 21 kartą pasikeitė vyriausybė, įvyko apie 50 sukilimų. Haitis buvo politinių tremtinių prieglobstis ir sukilimų organizavimo bazė. Haičio vyriausybė dažnai rėmė įvairius sukilėlius. Konflikto metu atsirado dvi partijos. Raudonoji partija (isp. ''Partido Rojo'') atstovavo pietų stambiems gyvūliųgyvulių augintojams ir medienos eksportuotojams, Santo Domingo vidurinei klasei. Jai vadovavo prezidentas [[Buenaventura Báez|Buenaventura Baesas]], kuris siekė, kad Dominika būtų prijungta prie [[JAV]] ir taptų jos valstija, tačiau šis planas nebuvo įgyvendintas. Mėlynoji partija (isp. ''Partido Azul'') atstovavo šiaurės tabako augintojams ir pirkliams. Tai buvo liberali ir nacionalistinė organizaciją, kuriai vadovavo [[Gregorijus Luperonas]]. Maža ir korumpuota nacionalinė armija neprilygo kauldiljų surinktiems būriams, kuriuos sudarė bežemiai plantacijų darbininkai ir vargšai valstiečiai. Kai nekovodavo karuose, jie plėšikaudavo.
 
Suirutė Dominikoje neatbaidė turtingų kubiečių, kurie bėgo nuo Dešimties metų karo savo šalyje. Dauguma jų vertėsi cukranendrių auginimu ir įsikūrė pietrytinėse pakrantės lygumose. Su Luperono pagalba jie pastatė pirmuosius mechanizuotus cukraus malūnus Dominikoje. Vėliau prie jų prisidėjo italai, vokiečiai, amerikiečiai ir kiti. Kartu su stiprėjančia cukraus pramone generolo Uliso Ero (isp. ''Ulises Heureaux''), pravardžiuojamo Liliu, valdymas prisidėjo prie stabilumo šalyje. Jo tėvas buvo haitietis ir nuo kitų to meto Dominikos politikų, neskaitant Luperono, skyrėsi savo tamsiu gymiu. Jis buvo prezidentu 1882–1883, 1887 ir 1889–1899 m. Kai nebuvo prezidentu, postą užėmė jo marionetės. Į vyriausybės darbą Ero įtraukė abi partijas, o platus šnipų tinklas padėjo sunaikinti opoziciją. Jo vyriausybė įvykdė daug svarbių infrastruktūros projektų: elektrifikavo San Domingą, įvedė telefoną ir telegrafą, pastatė tiltą per [[Osama|Osamos upę]], nutiesė geležinkelį tarp Santjago ir Puerto Platos.