Dominikos Respublikos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

1 568 pridėti baitai ,  prieš 1 mėnesį
[[1961]] m. [[gegužės 30]] d. Dominikos disidentai nužudė Truchilją prie [[San Kristobalis (Dominikos Respublika)|San Kristobalio]]. Jo sūnus [[Ramfis Truchiljas]] perėmė prezidento postą ir pagavo tėvo žudikus. Tačiau lapkritį pilotų sukilimas privertė Truchiljų šeimą bėgti į Prancūziją, o marionetė prezidentas [[Joaquín Balaguer|Choakinas Balageras]] įgavo realią valdžią. Reikalaujant JAV jis turėjo dalintis valdžią su [[1962]] m. [[sausio 1]] d. įkurta septynių narių Valstybės taryba, kuriai priklausė nuosaikūs opozicijos atstovai. Po nepavykusio perversmo jis pabėgo į užsienį [[sausio 16]] d. Laikinuoju prezidentu tapo [[Rafaelis Filibertas Bonelis]], kol įvyko rinkimai gruodžio mėnesį. Juos laimėjo opozicijos narys Chuanas Bošas. Jis perskirstė žemės nuosavybę, nacionalizavo kelias užsienio bendroves, bandė armijai primesti civilinės valdžios viršenybę. Visa tai supykdė armijos bažnyčios elitą ir turtinguosius. [[1963]] m. rugsėjį Bošą nuvertė Elijas Vesijas ir šalis tapo karine diktatūra.
 
[[1965]] m. [[balandžio 24]] d. kilo karinis maištas, kuris bandė grąžinti Bošą į valdžią. [[Balandžio 28]] d. armija paprašė amerikiečių karinės intervencijos. Smurtas baigėsi tik [[rugpjūčio 31]] d. Choakinas Balageras laimėjo prezidento rinkimus 1966 m. i buvo perrinktas 1970 ir 1974 m. Per abu perrinkimus opozicinės partijos atšaukė savo kandidatus dėl vyriausybę palaikančių grupuočių smurto. Jis atvėrė dalį ekonomikos užsienio investicijoms, bet saugojo valstybines įmones. Dominikos BVP vidutiniškai 9,4% [[1970]]-[[1975]] m. Cukraus kainos buvo aukštos, turizmas sparčiai plėtojosi. Ekonominė plėtra nepaveikė eilinių piliečių gyvenimo sąlygų. Šalyje daugėjo milijonierių, o vargšai gyveno vis vargingiau. Su visais nepatenkintais gyvenimo sąlygomis valstybės aparatas elgėsi kaip su komunistais. 1978 m. rikimuose Balagerą nugalėjo Antonijus Guzmanas Fernandezas. Armija sunaikino rinkimų urnas, bet [[Jimmy Carter|Džimis Karteris]] nepripažino Balagero nugalėtoju ir šiam teko pasitraukti.
 
Valdant Antonijui Fernandezui cukraus kainos smuko, naftos pakilo. Infliacija ir nedarbas sumažino vyriausybės palaikymą bei paskatino daug dominikiečių išvykti į Niujorką. [[1982]] m. rinkimus laimėjo Salvador Chorchė Blankas, bet augančios kainos, riaušės ir žmogaus teisių pažeidinėjimai pakirto rinkėjų pasitikėjimą. Balageras vėl laimėjo rinkimus [[1986]] m. ir išsilaikė iki 1996 m., kai JAV spaudė jį dėl rinkimų klastojimo ir smurto pasitraukti. Naujuose rinkimuose laimėjo Balagero sąjungininkas Leonelis Fernandezas. Jis pardavė dalį valstybinių įmonių, pagerino santykius su kitomis Karibų šalimis, bet jam sunkiai sekėsi sumažinti korupciją ar skurdą, kuris siekė 60%.
 
== Išnašos ==
3 545

pakeitimai