Adomas Mickevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Adomas Bernardas Mickevičius''' ({{pl|Adam Bernard Mickiewicz}}, [[1798]] m. [[gruodžio 24]] d. [[Zaosė (Baltarusija)|Zaosė]]je, netoli [[Naugardukas|Naugarduko]] – [[1855]] m. [[lapkričio 26]] d. [[Stambulas|Konstantinopolyje]], [[Osmanų imperija]]) – iš istorinės [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] kilęs, lenkų kalba rašęs poetas, dramaturgas, eseistas, publicistas, vertėjas, politinis aktyvistas.<ref>Vilniaus viešosios Adomo Mickevičiaus bibliotekos interneto svetainėje skelbiama Adomo Mickevičiaus biografija. [https://amb.lt/lt/pazinkime/adomas-mickevicius/biografija/186]</ref><ref> Informacija apie Adomą Mickevičių svetainėje šaltiniai.lt. [http://www.šaltiniai.info/index/details/1068]</ref><ref>Roman Koropeckyj (29 September 2010). "Adam„Adam Mickiewicz as a Polish National Icon"Icon“. In Marcel Cornis-Pope; John Neubauer (eds.). History of the Literary Cultures of East-Eastern Europe. John Benjamins Publishing Company. pp. 39–. ISBN 978-90-272-3458-2.</ref><ref>Ніна Баршчэўская. Адам Міцкевіч і Беларуская мова // Камунікат 2 / 2005 (27)</ref><ref>І. Масляніцына. Міцкевіч (Mickiewicz) Адам // Літаратура/Мысліцелі і асветнікі Беларусі (1995 г.) </ref>

Adomas Mickevičius minimas greta [[Johann Wolfgang von Goethe|Gėtės]], [[Friedrich Schiller|Šilerio]], [[George Gordon Byron|Bairono]], [[Aleksandras Puškinas|Puškino]].<ref name="Kubilius">Vytautas Kubilius. Adomas Mickevičius: poetas ir Lietuva, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. ISBN 9986-39-082-6. [http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LG00/Vytautas_Kubilius._Adomas_Mickevi%C4%8Dius_-_poetas_ir_Lietuva.LG4803C.pdf]</ref> [[Česlovas Milošas|Česlovo Milošo]] įvardintas: „pomirtiniu senosios Respublikos kūdikiu"kūdikiu“.<ref name="Kubilius"/>

[[FileVaizdas:Zaosie home of Mickiwiecz.jpg|thumb|150 px185px|left|[[Napoleonas Orda]]. Mickevičių namai Zaosėje (XIX a.)]]

[[FileVaizdas:Dom A.Mickiewicza w Nowogródku.jpg|thumb|150 px185px|left|Adomo Mickevičiaus vaikystės namas Naugarduke (2006  m. fotografija)]]

Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798  m. gruodžio 24 d. pagal vienus šaltinius Zaosėje, pagal kitus - – Naugarduke <ref name="Riškus">Jonas Riškus. Adomas Mickevičius ir Lietuva. Vilnius:Vaga, 1996, p. 10. ISBN 5-415-00450-5.</ref><ref>Mickiewicz F., Pamiętnik. Lwow, 1923, 33 p.</ref> advokato, [[1794 m. sukilimas|1794  m. sukilimo]] dalyvio Mikalojaus Mickevičiaus ir jo žmonos, dvaro ekonomo duktės Barboros Majevskos šeimoje kaip antras vaikas iš penkių. 1801  m. Mickevičiams gimė Adomo brolis Aleksandras, po trejų metų - – Jurgis, dar po metų - – Antanas, kuris mirė 5 metukų.<ref name="Kubilius"/> Mickevičiai buvo kilę iš senos lietuviškos bajorų Rimvydų–Mickevičių giminės<ref name="Venclova">Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. ISBN 978-995-57367-21.</ref><ref name="Jastrunas">Mečislovas Jastrunas. Adomas Mickevičius. Poeto laikas ir asmenybė. Vilnius: Spindulys, 1994. ISBN 9986-408-21-0.</ref>, kurios atstovai gyveno [[Rodūnė]]s apylinkėse iki XVII a. pabaigos, kai išsikėlė į [[Naugardukas|Naugarduko]] apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors laikė save lietuvių kilmės bajorais. Poeto tėvai save vadino lietuviais, Lietuvą - – tėvyne. Šiuos žodžius patvirtina A. Mickevičiaus brolio Pranciškaus atsiminimai:

: ''Mikalojus ir Barbora Mickevičiai garsėjo ne turtais, ne geromis tarnybomis, ne titulais, o buvo gerbiami už dorumą, meilę artimiesiems, gailestį neturtingiesiems <...…>, už savo krašto papročių, tradicijų saugojimą ir ypač už meilę savo mylimai Lietuvai, brangiai žemelei ir mūsų tėvynei.''<ref name="Riškus"/>

[[FileVaizdas:Adam Mickiewicz Poezye 1822 P001.jpg|thumb|150 px185px|right|Adomo Mickevičiaus poezijos knygos, išleistos 1822  m. Vilniuje, viršelis ([[Juozapas Zavadskis|Juozapo Zavadskio]] spaustuvė)]]

[[1815]] m. baigęs Naugarduko [[Dominikonai|dominikonų]] mokyklą (mokykloje mokėsi kartu su [[Jonas Čečiotas|Jonu Čečiotu]]), Adomas Mickevičius, palaidojęs tėvą, tų pačių metų rugsėjo 10 arba 12 d. atvyko į Vilnių<ref name="Piročkinas">Arnoldas Piročkinas. Devyneri Adomo Mickevičiaus metai. Vilnius: Vaga, 1995. ISBN 5-415-00355-X.</ref>, apsigyveno Bukšos namuose, po kelių dienų persikėlė į fizikos profesoriaus, kunigo Juozapo Mickevičiaus, kuris globojo neturtingus studentus, butą, buvusį Rektorių name tarp [[Pilies gatvė|Pilies]] ir [[Skapo gatvė|Skapo]] gatvių (Pilies g. 13).<ref name="Čaplinskas">Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvių istorija. Pilies gatvė. Vilnius: Charibdė, 2015, p.246 ISBN 978-9986-745-89-1.</ref> Tame pačiame name pas universiteto bibliotekininką [[Kazimieras Kontrimas|Kazimierą Kontrimą]] gyveno ir [[Tomas Zanas]] bei VU profesoriaus, rektoriaus [[Simonas Malevskis|Simono Malevskio]] sūnus [[Pranciškus Jeronimas Malevskis]] ir pats rektorius Simonas Malevskis.<ref name="Kubilius"/><ref name="Piročkinas"/><ref name="Čaplinskas"/><ref name="Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas.">Lietuva, Tėvyne mano...mano… Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas. Vilnius: Nacionalinis muziejus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2018. ISBN 978-609-8061-57-4.</ref>

1815  m. rugsėjo 18 d., šeštadienį, Adomas Mickevičius priimtas į [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universiteto]] Fizikos ir matematikos fakultetą, kitą dieną išlaikė stojamuosius egzaminus į mokytojų seminariją tam, kad gautų stipendiją ir turėtų pinigų pragyvenimui.<ref name="Riškus"/><ref name="Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas."/> Pirmaisiais metais Mickevičius klausė fizikos, chemijos, algebros paskaitų. Daug bendravo ne tik su kaimynais Tomu Zanu bei Pranciškum Jeronimu Malevskiu, bet ir su kitais studentais: būsimuoju [[Filomatai|Filomatų]] prezidentu Juozapu Ježovskiu bei Anupru Petraškevičiumi, Teodoru Lozinskiu. Pirmo kurso pirmąjame pusmetyje ir pabaigoje laikė tris tiksliųjų mokslų ir romėnų literatūros egzaminą, kurį kartu laikė ir [[Andrius Tovianskis]]. Baigus pirmą universiteto kursą, A.Mickevičiui suteiktas filosofijos kandidato laipsnis. Grįžęs po atostogų iš Naugarduko jau kartu su studijuoti ketinusiu vaikystės draugu Jonu Čečiotu, antraisiais metais, pasirinkęs literatūros ir laisvųjų menų studijas, mokėsi graikų, lotynų, rusų, lenkų literatūras, visuotinę istoriją, vokiečių ir anglų kalbas.<ref name="Kubilius"/><ref name="Riškus"/><ref name="Piročkinas"/> Susižavėjo [[Volteras|Volteru]], vertė jo kūrinius.<ref name="Piročkinas"/>

Vilniaus universitete Adomui Mickevičiui filologiją, klasikinę literatūrą dėstė profesorius [[Gotfrydas Ernestas Grodekas]], literatūros teoriją - – literatūros profesorius [[Leonas Borovskis]], matematiką ir astronomiją - – [[Jonas Sniadeckis]], chemiją - – [[Andrius Sniadeckis]]. Tačiau didžiausią įtaką Vilniaus universitete Mickevičiui padarė visuotinės istorijos paskaitas skaitęs profesorius [[Joachimas Lelevelis]].<ref name="Riškus"/><ref name="Jastrunas"/>

1817  m. gegužės mėn. susirgus globėjui Juozapui Mickevičiui, Adomas Mickevičius persikraustė gyventi pas Joną Čečiotą, gyvenusį šalia [[Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika|Katedros]] proseminarijos name.<ref name="Piročkinas"/>

1818  m. lenkų kalba žurnale „''Tygodnik„Tygodnik Wileński''“Wileński“ („Vilniaus savaitraštis“) Nr. 125, Adomas Mickevičius paskelbė savo pirmąjį eilėraštį „Miesto žiema“.<ref name="Venclova"/> 1819  m. vasario mėnesį minėto žurnalo Nr. 33, buvo paskelbtas Adomo Mickevičiaus kūrinys „Živilė". 1819  m. balandžio mėn. filomatų posėdyje buvo perskaitytas Mickevičiaus sukurtas eilėraštis „Šaškės", skirtas bičiuliui Pranciškui Jeronimui Malevskiui. Kūrinys vėliau ne kartą redaguotas. Ankstyvaisiais kūrybiniais metais A.Mickevičius yra parašęs ir eilėraštį „Jau iš giedro dangaus..."dangaus… „, kuriame poetiniu tekstu aptarta filomatų programa.<ref name="Riškus"/><ref name="Piročkinas"/> Per ateinančius kelerius metus poeto stilius subrendo nuo [[Neoklasicizmas|neoklasicizmo]] iki [[Romantizmas|romantizmo]] pirmiausiai jo poezijos antologijose, paskelbtose Vilniuje 1822  m. ir 1823  m. Šios antologijos antroji dalis apėmė poemą [[Gražina (poema)| „Gražina“]] ir poemos [[Vėlinės (poema)|„Vėlinės“]] II ir IV dalis.<ref name="Kubilius"/><ref>Kazimierz Wyka. "Mickiewicz„Mickiewicz, Adam Bernard"Bernard“, Polski Słownik Biograficzny, vol. XX, 1975, p. 695.</ref>

1819  m. gegužės - – birželio mėn. Adomas Mickevičius išlaikė baigiamąjį universiteto egzaminą ir išvyko atostogauti į Naugarduką. Tą vasarą jis lankė ir [[Chreptavičiaus biblioteka|Chreptavičiaus biblioteką]].<ref name="Piročkinas"/>

=== Dalyvavimas Filomatų veikloje ===

[[FileVaizdas:Na Wezuwiuszu.jpg|thumb|150 px185px|left|Buvę filomatai, poetai Adomas Mickevičius ir [[Antoni Edward Odyniec|Antonis Edvardas Odinecas]] ant [[Vezuvijus|Vezuvijaus]] (dailininkas [[Mykolas Elvyras Andriolis]] 1881  m.)]]

1817  m. Adomas Mickevičius kartu su Vilniaus universiteto studentais [[Tomas Zanas|Tomu Zanu]], Juzefu Ježovskiu, [[Pranciškus Jeronimas Malevskis|Pranciškumi Jeronimu Malevskiu]] ir kitais įsteigė nelegalią anticarinę [[Filomatai|Filomatų]] (mokslo mylėtojų) draugiją. <ref name="Skuodis">Vytautas Skuodis. Vilniaus universiteto filomatai ir filaretai, jų likimai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003. ISBN 9986-19-589-6.</ref>

Jos narių šūkis – „Mokslas, dorybė, tėvynė“ – A. Mickevičiui buvo idealas ir gyvenime, ir poezijoje.<ref name="Riškus"/>

1817  m. į Filomatų draugiją tarp kitų narių priimtas ir Mickevičiaus vaikystės ir mokyklos draugas Jonas Čečiotas.

Draugija buvo padalinta į du skyrius. Adomas Mickevičius priklausė literatūros ir moralinių mokslų skyriui. Iš pradžių šiam skyriui vadovavo Pranciškus Jeronimas Malevskis, vėliau - – Adomas Mickevičius.<ref name="Skuodis"/><ref>Apie filomatus skelbta informacija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [https://www.vle.lt/Straipsnis/filomatai-40439]</ref>

Iki 1820 – 1822 1820–1822 m. Mickevičius jau buvo baigęs kurti eilėraštį - – himną [[Odė jaunystei (eilėraštis)|„Odė jaunystei“]], skirtą filomatams, tačiau šis kūrinys buvo laikomas pernelyg patriotišku ir revoliuciniu ir daugelį metų oficialiai nebuvo publikuotas.<ref>Adomas Mickevičius Vilniaus universitete, 2010. Skelbta Bernardinai.lt. [http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-10-15-adomas-mickevicius-vilniaus-universitete/51486]</ref> Pagal kitus šaltinius „Odė jaunystei“ išspausdinta [[1827]]  m.<ref>Adomo Mickevičiaus biografija, skelbiama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [https://www.vle.lt/Straipsnis/Adomas-Mickevicius-18711]</ref>

Adomas Mickevičius ne tik kūrė, bet aktyviai recenzavo ir kitų filomatų poeziją.<ref name="Riškus"/>

1819  m. pavasarį Mickevičius inicijavo „Bičiulių sąjungos” steigimą, parengė šios draugijos įstatus. Sąjunga buvo pirmoji filomatų atšaka. Adomas Mickevičius buvo išrinktas šios sąjungos prezidentu.<ref name="Piročkinas"/><ref name="Skuodis"/>

Mickevičius, paskatintas bičiulių filomatų, 1820  m. dalyvavo Vilniaus universiteto Poezijos ir iškalbos katedros profesoriaus konkurse, kurio nelaimėjo. Buvo aiškinama, kad jam trūksta patirties.<ref>Brigita Speičytė. „Maištingieji filomatai: kas padarys?" „. Skelbta „Literatūra ir menas”, 2017.[https://literaturairmenas.lt/atmintis/brigita-speicyte-maistingieji-filomatai-kas-padarys]</ref>

Filomatų draugijos posėdžiuose Adomas Mickevičius pasisakydavo už geresnes švietimo sąlygas, tautiškumo sąmoningumą, istorijos fiksavimą. Nors 1819  m. Mickevičius išvyko mokytojauti į Kauną, tačiau į draugijos posėdžius atvykdavo.<ref name="Skuodis"/>

Draugijos veiklai plečiantis, [[Caras|caro]] valdžia susekė Filomatų, taip pat ir [[Filaretai|Filaretų]] (doros mylėtojų) draugijas, Vilniaus švietimo apygardos kuratoriaus Nikolajaus Novosilcevo nurodymu, suėmė daug jų narių. Adomas Mickevičius buvo suimtas Vilniuje 1823  m. lapkričio 22 d. naktį į 23 d. [[Literatų gatvė|Literatų gatvėje]], bičiulio Kazimiero Piaseckio namo antrame aukšte, kur atvykęs iš Kauno apsistodavo. Poetas buvo patalpintas į [[Bazilijonai|Bazilijonų]] vienuolyno patalpą. Mickevičius buvo vedamas tardyti [[Aušros vartų gatvė|Aušros vartų gatve]] į buvusius Vyskupų rūmus. Poetas iškalėjo 6 mėnesius ir buvo paleistas iš kalėjimo 1824  m. gegužę, profesoriui Joachimui Leleveliui sumokėjus už jį užstatą. Taip pat Mickevičius buvo priverstas pasirašyti lojalumo raštą.<ref name="Kubilius"/><ref name="Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas."/> <ref name="Skuodis"/>

Mickevičius buvo nuteistas tremtimi į Rusijos gilumą. Teismo sprendimo sulaukė 1824  m. vasarą apsistojęs [[Kruonis|Kruonio]] dvare. Profesoriui Joachimui Leleveliui įdėjus į kišenę 100 rublių, Adomas Mickevičius į tremtį išvyko 1824  m. spalio mėn. iš Vilniaus vežimu kartu su Jonu Sobolevskiu. Rusijos gilumoje Mickevičius buvo paskirtas mokytojauti. Lietuvos daugiau poetas nebepamatė.<ref name="Kubilius"/><ref name="Piročkinas"/><ref name="Skuodis"/>

[[FileVaizdas:Lenta, A. Mickevičius.JPG|thumb|150 px185px|right|Atminimo lenta Adomui Mickevičiui Kaune, Rotušės a. (2017  m. fotografija)]]

[[FileVaizdas:Lithuanian songs by Adomas Mickevičius.jpg|thumb|150 px185px|left|Lietuvių liaudies daina, užrašyta Adomo Mickevičiaus. <ref>Adomas Mickevičius. Lietuviškų dainų fragmentai. Skelbiama svetainėje „Antologija.lt"lt“. [http://antologija.lt/text/adomas-mickevicius-lietuvisku-dainu-fragmentai/]</ref>]]

[[1819]]  m. baigęs universitetą būsimasis poetas rugpjūčio 27 d. Mokyklų komiteto posėdyje paskirtas dirbti į [[Kauno apskritis|Kauno apskrities]] mokyklą istorijos, teisės ir literatūros mokytoju. Į 4000 gyventojų dydžio Kauną jis atvyko 1819 m. rudenį, jau prasidėjus mokslo metams, kur jį pasitiko mokyklos direktorius Dobrovolskis, o iš Vilniaus išlydėjo bičiuliai filomatai bei brolis Aleksandras, įstojęs į Vilniaus universiteto pirmą kursą.<ref name="Kubilius"/><ref name="Piročkinas"/>

Apgyvendintas pastate [[Kauno rotušė]]s aikštėje, kuriame dabar veikia Jėzuitų gimnazija, o tuo metu buvo įsikūrusi mokykla, kurioje Mickevičius mokytojavo ir gyveno mokytojai. Butą antrame aukšte, buvusio vienuolyno celę, sudarė vienas kambarys ir siauras prieškambaris.<ref name="Kubilius"/><ref name="Riškus"/>

Mokykloje Adomas Mickevičius dėstė visuotinę literatūrą, [[lotynų kalba|lotynų kalbą]], antikinę istoriją, [[Poetika|poetiką]], [[Retorika|retoriką]], bendrąją [[Gramatika|gramatiką]] ir net [[Politika|politinę]] [[Ekonomika|ekonomiją]].<ref name="Kubilius"/><ref name="Riškus"/> Dokumentuose pasirašydavo kaip istorijos, literatūros, teisės mokytojas. Darbo krūvis buvo nemažas, per savaitę turėjo du laisvus popiečius. Dalyvavo ir viešajame mokyklos gyvenime, sakė kalbas per mokslo metų pradžios ir pabaigos iškilmes.<ref name="Riškus"/> Mickevičiui buvo pavesta vadovauti mokyklos bibliotekai. Jis pasirūpino, kad mokykla visą laiką gautų Vilniaus leidinius „Kurjer Litewski"Litewski“ ir „Dziennik Wilenski". Iš Mickevičiaus mokinių labiausiai išsiskyrė Bernardas Gediminas, [[Donatas Malinauskas|Donato Malinausko]] dėdė. Be to, iš 1821  m. baigusių šią mokyklą mokinių, keturi studijavo mediciną Vilniaus universitete: Feliksas Požerskis, Andrius Pičijevskis, Steponas Savickis, Vincentas Veržickis<ref name="Piročkinas"/>

Iš Kauno Mickevičius važinėdavo į Filomatų draugijos susirinkimus Vilniuje, ruošė naujus įstatus, dalyvavo diskusijose dėl sumanyto draugijos žurnalo leidybos, paruošė leidinio projektą. Iš Kauno laikotarpio Mickevičius paliko 111 laiškų korespondenciją.<ref name="Riškus"/>

1820 m. rudenį mirė motina. 1821 m. žiemą jis išgyveno melancholiją, kai jo jo mylimoji Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo I. Putkamerio.<ref name="Riškus"/> Savo išgyvenimus poetas išliejo Kaune parašytoje dramoje „Vėlinės“.<ref name="Kubilius"/>

Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Kaune A. Mickevičius parašė „Adomo“ dainą, garsiąją „Filaretų dainą“, sukūrė „[[Odė jaunystei (eilėraštis)|Odę jaunystei]]“, sukūrė daug baladžių, romansų: „Marilės kalnelį“, „Lelijas“, „Myliu“ „Svitezis“, „Svitezietė“, „Žuvytė“ ir kt. Šie kūriniai, draugui J. Čečiotui padedant, [[1822]] m. išspausdinti [[Juozapas Zavadskis|Juozapo Zavadskio]] spaustuvėje Vilniuje, pirmajame „Poezijos“ tome, kuris vėliau pavadintas „Baladės ir romansai“.<ref name="Kubilius"/>

[[FileVaizdas:Zinaida Volkonskaya&#039;s salon.jpeg|thumb|200 px225px|left|Aleksandras Puškinas ir kiti svečiai kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos literatūriniame salone klausosi Adomo Mickevičiaus (''dailininkas Grigorijus Miasojedovas'')]]

[[FileVaizdas:Adam Mickiewicz.PNG|thumb|150 px185px|right|„[[Adomas Mickevičius ant Ajudago olos]]", [[Valentas Vankavičius|Valento Vankavičiaus]] paveikslas, (1828)]]

1824 m. spalio 25 d. Adomas Mickevičius iškeliavo į [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburgą]], kur susipažino su būsimais [[dekabristai]]s – Kondratijumi Rylejevu, Aleksandru Bestuževu.<ref name="Kubilius"/> Pabuvęs keletą mėnesių Sankt Peterburge gavo įsakymą vykti mokytojauti į [[Odesa|Odesą]]. Kol pasiekė Odesą, valdžia sprendimą pakeitė ir nurodė išsirinkti kitą, tolesnį nuo tėvynės miestą. Poetas išsirinko Maskvą pageidaudamas dirbti Užsienio reikalų kolegijos archyve. Laukdamas atsakymo, turėjo laisvo laiko, todėl su bičiuliais du mėnesius keliavo po [[Krymas|Krymą]].<ref name="Kubilius"/><ref name="Vincas Mykolaitis-Putinas">Vertė Vincas Mykolaitis-Putinas. Adomas Mickevičius. Krimo sonetai. Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948.</ref><ref>J.Kallenbach. Adam Mickiewicz. t. I, p.225</ref>

Mickevičius atvykęs į [[Maskva|Maskvą]] apsigyveno Sobolevskio namuose.<ref name="Riškus"/> Maskvoje susipažino ir bendravo su [[Aleksandras Puškinas|Aleksandru Puškinu]].<ref name="Jastrunas"/>

1826  m. Maskvoje autoriaus lėšomis buvo išleista Adomo Mickevičiaus knyga „Sonetai", sudaryta iš 22 lyrinių sonetų ir 18 kelionės po Krymą sonetų ciklo. Kūrinys laikomas ryškiu literatūrinio orientalizmo pavyzdžiu. Netrukus po kūrinio pasirodymo, jis buvo išverstas į rusų kalbą. A.Mickevičiaus „Krymo Sonetus" yra vertę [[Michailas Lermontovas]], Afanasijus Fetas (Šenšinas) ir kiti rusų poetai. Pirmas šio kūrinio vertimas į lietuvių kalbą pasirodė apie 1880  m.<ref name="Kubilius"/><ref name="Jastrunas"/><ref name="Vincas Mykolaitis-Putinas"/>

Gyvendamas Rusijoje poetas stengėsi aplankyti Lietuvą. Pirmą kartą bandė gauti leidimą caro [[Nikolajus I|Nikolajaus I]] karūnacijos proga, tačiau leidimas nebuvo duotas.<ref name="Riškus"/>

1828  m. Sankt Peterburge poetas išleido poemą „Konradas Valenrodas" dvejomis knygomis, palydėdamas rinkinį straipsniu „Apie Varšuvos kritikus ir recenzentus".<ref name="Kubilius"/><ref name="Riškus"/>

Artimi bičiuliai 1829  m. pavasarį padėjo Adomui Mickevičiui išvykti iš [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] į užsienį. Jis iškeliavo gegužės mėn. pirmu laivu, išplaukusiu iš [[Kronštatas|Kronštato]] staiga, nes buvo įspėtas, kad žandarai ketina atimti jo pasą. Adomą Mickevičių išlydėjo [[Aleksandras Boreika Chodzka]].<ref name="Jastrunas"/>

[[FileVaizdas:Manuscript of Pan Tadeusz 8pl.jpg|thumb|150 px185px|right|Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas„[[Ponas Tadas (poema)|Ponas Tadas"]]“ rankraštis (8 lapas), saugomas Nacionaliniame Osolinskių institute (Lenkija).<ref>Valdovų rūmuose tris mėnesius svečiuosis Adomo Mickevičiaus šedevras „Ponas Tadas“ (nuotraukos). Alkas.lt, 2018. [http://alkas.lt/2018/12/09/valdovu-rumuose-tris-menesius-sveciuosis-adomo-mickeviciaus-sedevras-ponas-tadas-nuotraukos/#more-371406]</ref>]]

[[FileVaizdas:Adam Mickiewicz by Jan Mieczkowski.jpg|thumb|150 px185px|right|Adomas Mickevičius (Jano Mieškovskio fotografija)<ref>Jano Mieškovskio padarytas Adomo Mickevičiaus portretas skelbiamas interneto svetainėje „Polona.pl"[https://polona.pl/item/portret-adama-mickiewicza,NDc0MDU3/0/#info:metadata]</ref>]]

1829  m. rugsėjo 25 d. Adomas Mickevičius kartu su [[Antoni Edward Odyniec|Antoniu Edvardu Odinecu]] pradėjo kelionę po [[Italija|Italiją]], aplankė [[Florencija|Florenciją]], [[Roma|Romą]], išvyko į [[Šveicarija|Šveicariją]] ir sugrįžo į Romą. [[Alpės|Alpių]] kalnuose Mickevičius parašė paskutinį eilėraštį, skirtą Marilei Vereščiak-Putkamer. Kelionių metu susitiko ir su atvykusiais iš Lietuvos, tarp jų poeto [[Julijus Slovackis|Julijaus Slovackio]] motina Salomėja Slovacka - – Bekiu.<ref name="Riškus"/><ref name="Jastrunas"/>

Nuo 1832  m. Adomas Mickevičius gyveno [[Paryžius|Paryžiuje]]. 1832  m. pavasarį jis sukūrė poemos „Vėlinės" III dalį. Tais pačiais metais išleido politinį katekizmą emigrantams. 1833  m. pradėjo leisti laikraštį „Pielgrzym Polski". 1834  m. pradžioje Adomas Mickevičius užbaigė epinę poemą „Ponas Tadas".<ref name="Kubilius"/><ref name="Venclova"/><ref name="Skuodis"/>

1832  m. rugpjūčio 6 d. Mickevičius buvo priimtas į Lietuvos ir Rusų žemių draugiją, veikusią Paryžiuje. Draugijoje jis dirbo aktyviai, buvo išrinktas istorijos - – literatūros sekcijos pirmininku. Bendravo su buvusiais sukilėliais, emigrantais Pranciškumi Šemeta, Liudviku Korilskiu, taip pat su Steponu Zanu, buvusiu filomatu [[Ignas Domeika|Ignu Domeika]], į Paryžių atvykusiu [[Stanislovas Moravskis|Stanislovu Moravskiu]], kuris pripiršo poetui pianistės Marijos Šimanovskos dukterį Celiną. Celiną Šimanovską Adomas Mickevičius vedė Paryžiuje.<ref name="Riškus"/>

: ''Gal pasieksiu profesoriaus titulo ir be prancūzų pilietybės, nes jaučiu kažkokį gailestį atsižadėti lietuvio vardo. Pasidaryti prancūzų valdininku man nemiela (...…) Iš čionykščių pažįstamų dažniausiai matausi su Zanu, Kašycu ir kita Lietuva.''<ref name="Riškus"/>

Nuo 1840 m. Mickevičius paskirtas aukštosios mokyklos „College de France" slavų literatūros profesoriumi, skaitė slavų literatūros kursą, supažindino klausytojus su rusų, lenkų literatūra, taip pat su [[lietuvių mitologija]], kalba bei istorija.<ref name="Riškus"/>

1848 m. [[Europa|Europoje]] kilęs „tautų pavasario" sąjūdis paskatino Adomą Mickevičių atsidėti politinei vieklai. Jis vyko į [[Italija|Italiją]] organizuoti lenkų legionų kovai su [[Austrija]], kuri buvo prisijungusi pietinės Lenkijos žemes. 1849  m. grįžo į Paryžių, leido laikraštį „Tautų tribūna". Dirbo vienoje didžiausių Paryžiaus bibliotekų.<ref name="Riškus"/>

[[FileVaizdas:Adam Mickiewicz Museum in Vilnius2.jpg|thumb|200 px225px|right|Adomo Mickevičiaus muziejus Vilniuje, [[Bernardinų gatvė|Bernardinų g. 11.]]]]

Adomo Mickevičiaus kūryba turėjo įtakos formuojantis lietuvių nacionalinei literatūrai.<ref name="Kubilius"/>

Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais. Jose, kaip ir žymiausioje epinėje poemoje „Ponas Tadas”, poetizuojama Lietuvos gamta, sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą.<ref name="Kubilius"/>

* [[1818]]  m. A. Mickevičius debiutavo literatūros ir istorijos žurnale „Tygodnik Wileński“ su eilėraščiu „Miesto žiema“ (''Zima miejska'').

* [[1820]]  m. Kaune sukūrė „[[Odė jaunystei (eilėraštis)|Odę jaunystei]]“ (išspausdinta [[1827]]  m.)

* [[1821]]  m. sukūrė eilėraštį „Romantika“ (''Romantyczność'').

* [[1822]]  m. Vilniaus [[Zavadskio spaustuvė]]je buvo išleistas pirmojo kūrybos rinkinio „Poezija“ I tomas, kurį sudarė ciklas „Baladės ir romansai“ bei kiti eilėraščiai. Visa tai davė pradžią lenkų romantizmui.

* [[1823]]  m. buvo išleistas antrasis rinkinio tomas, į kurį įėjo poemos „[[Gražina (poema)|Gražina]]“ (''Grażyna''), „Vėlinių“ (''Dziady'') II ir IV dalys.

* [[1826]]  m. išleisti „Krymo sonetai“ (''Sonety Krymskie'') ir poema „Faris“ (''Farys'').

* [[1828]]  m. Sankt Peterburge išleista istorinė poema „Konradas Valenrodas“ (''Konrad Wallenrod'').

* [[1832]]  m. pasirodė trečioji „Vėlinių“ dalis ir publicistinis veikalas „Lenkų tautos ir lenkų piligrimų knygos“ (''Księgi narodu polskiego i pielgrzymstwa polskiego'').

* [[1834]]  m. poema „[[Ponas Tadas (poema)|Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje: Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų]]“ (''Pan Tadeusz, czyli Ostatni zajazd na Litwie: historia szlachecka z roku 1811 i 1812 we dwunastu księgach wierszem'').